Apie Gyvenimo Spalvas
Šiandien mane aplankė staigmena Vos prasidėjus dienai gavau žinutę, jog DPD paštomate manęs laukia siunta. - Hm,- susimąsčiau, - juk nieko nepirkau, o ir nieko nežinau, jog turėčiau laukti kokios nors siuntos. Grįžusi namo nuėjau tiesiai prie paštomato. Suvedžiau kodą. Atsidarė durelės, o už jų - spalvotu taškuotu dovanų popieriumi guli papuošta dėžutė. Nusišypsojau. Taip…
Tai pirmi Naujieji metai po septynerių metų pertraukos, kuomet juos sutinku tik su savo šeima - jokio šurmulio, jokių draugų, jokių šokių, muzikos ar nemiegojimo iki ryto. Matyt, man to reikia. Net ne "matyt". Man to reikia. Naujus metus noriu pasitikti stebint fejerverkus, šiltai apsiklojus, su puodeliu kavos ir knyga rankose. Šiais Naujaisias metais noriu…
Žinojau į kokį klausimą dar turiu atsakyti. Žinojau, jog Korfu salos negaliu palikti jo neatradusi. Ir visai nesistebiu, jog atsakymo nesuradau iki pat šios akimirkos - kuomet mano skruostus liečia paskutiniai (bent jau kol kas) Korfu saulės spinduliai, o savyje girdžiu tą raminantį jūros balsą. Kitaip ir neturėtų būti. O jei būtų... Nustebčiau. Kodėl? Nes…
Paskutinį rytą Korfu norėjau tik vieno vienintelio dalyko - ilgai žiūrėti į jūrą ir klausytis jos garsų. Taip ilgai, jog net ir būdama labai toli nuo Korfu, vis dar mintyse matyčiau jūros spalvas, girdėčiau žmonių klegesį, nesuprantamos kalbos skambesį, atpažinčiau žodį Kalimera (labas rytas) ir Kalinihta (labanktis, jei taip šis žodis rašosi). Tą saulėtą šeštadienio…
Gėdingai tikėjausi, jog nenustos lyti. Gėdingai svarsčiau, jei lietus nenustos, turėsiu logišką priežastį nenueiti į paskirtą susitikimą. Nežinau, kodėl mano galvoje tokia priežastis atrodė logiška - juk restoranas buvo uždengtas stogu. Matyt, kitokio pasiteisinimo neturėjau. Matyt, man buvo sunku pripažinti, jog labiausiai bijojau ne lietaus, o noro susitikti. Nemeluosiu sakydama, jog pirmą kartą mano gyvenime…
-Ei, labas! - lipdama laiptais iš pajūrio išgirdau tą patį balsą. Ramų ir tuo pačiu džiaugsmingą. Tą, kuris jau buvo tapęs pažįstamu. Nedrąsiai atsisukau. Priėjęs prie laiptų stovėjo tas pats restorano šefas, iš kurio prieš kelias dienas nugvelbiau pitos duoną. - Nemačiau tavęs dvi dienas, kur buvai? "Jis pastebėjo, jog manęs nebuvo. Kaip keista" -…
Langinės buvo uždarytos, todėl pro jas į kambarius nepateko saulės šviesa. Keista. Juk net nebuvo karšta. Apsidairiau. Nuo judraus miesto šurmulio mus skyrė keliolika kilometrų, siauri ir vingiuoti keliai, nuolydis nuo kalno ir baltai nudažyti laiptai. Taip pat vienas citrinmedis, kuris, rodos, savo šakomis stengėsi uždengti viso vienuolyno stogą. "Čia gyvena septynios vienuolės. Viena jauna…
Pusryčiai septintą ryto tam, kad spėtume į rytinį autobusą, vykstantį į Korfu sostinę, Kerkyra, už maždaug 15 km nuo mūsų viešbučio, atrodė ir jautėsi kaip egzamino laukimas. Dangus žino, psichologinis nusiteikimas kelionei nežinomu viešuoju transportu iš manęs pareikalavo daugiau energijos ir jėgų nei pati kelionė. Nemėgstu viešojo transporto (apart traukinių), todėl galbūt penkis kartus paklausiau…
Korfu išaušo antra iš eilės vėsi diena. Rodos, dėl ko gi turėtumėm skųstis? Mes juk iš Lietuvos, kur vasara kartais yra panašesnė į rudenį, tad prie lietaus juk turėtumėm būti pripratę. Deja. Pasitvirtino viena gerai žinoma ir vienoje psichologinėje knygoje skaityta mintis - prie gero žmogus įpranta daug greičiau nei prie liūdno. Tiesa. Tad taip…
Šiandien sukūriau "Paulina rašo" Facebook paskyrą. Sėdėdama antrame viešbučio aukšte, ant fotelio, ant kurio tikriausiai sugebėčiau ir užmigti, vis svarsčiau, ar pradėti naują etapą, ar bandyti išlaikyti senąjį? Dangus žino, bandymas išlaikyti tai, ką žinai, jog privalai paleisti, niekuomet nebus sėkmingas. Taigi užregistravau naują paskyrą - "Paulina rašo". O tuomet stebėjausi, kaip lengvai paleidau "Prie…
Su Meile 