Pakalbėkime apie gražius žmones

Sveiki, Mielieji!

Iš tiesų, pakalbėkime apie gražius žmones. Kas jie tokie? Kitokios rūšies ir „kokybės“ žmonės? Tie, kurie atitinka keliamus išvaizdos standartus, tie, kurie patys kuria standartus, tie, kuriuos rodo per televiziją, nuotraukas skelbia žurnaluose, laikraščiuose, tie, kurie patys skelbia apie save, tie, kurių pavardes žinom tikriausiai visi, arba tie, kurie tiesiog dažnai gauna komplimentų?

Pagal tai, ką matome televizijoje ar kitose mūsų gyvenimą apšviečiančiose medijose, tikriausiai aukščiau išvardinti variantai galėtų atitikti suformuotą gražaus žmogaus supratimą. Vieni su juo sutinka, kiti (tokie kaip aš) bando kapstytis giliau, bandant suprasti, o kas gi gražus žmogus yra man? Kaip aš suprantu, jog kažkas yra gražus? Ar mano gražaus žmogaus supratimas atitinką tą, kuris galbūt yra formuojamas aplinkoje? Ar aplinkoje tokiu supratimu turiu tikėti ir aš? Uždavus visus šiuos klausimus, galiu pasakyti, kad į juos atsakymus turiu  – žinau, kas man yra gražus žmogus, o ar tą patį žinote ir Jūs? Ar, nutoldamas nuo aplinkinių nuomonės, uždavėte sau kada nors klausimą, o kas man yra gražus žmogus? Kodėl? Jei tokių klausimų niekada savęs neklausėte, pabandykite nuoširdžiai su savimi paplepėti (juk ir taip dažnai plepame su savimi mintyse), o tada paskaitykite, kas man yra gražus žmogus – galbūt rasite tam tikrų minčių, kurias galėsite pritaikyti savo realybėje.

Taigi, Paulina, koks žmogus tau yra gražus?

1. Visų pirma – nuoširdus. Kodėl? Todėl, kad nuoširdumas man yra viena iš svarbiausių vertybių, kurios ieškau visur aplink save, ir jei jos nerandu, žinau, kad tam tikroje aplinkoje, ar tarp tam tikrų žmonių būti nebenoriu. Klausiate, kaip suprasti „nuoširdus žmogus“?  Nuoširdus žmogus yra tas, kuris visų pirma yra nuoširdus sau – nebūdamas nuoširdus sau, nebūsi nuoširdus kitiems, o tai, iš tiesų, yra vienas ir tas pats dalykas. Kuo tai pasireiškia? Toks žmogus yra autentiškas (kad ir kaip nemėgstame šio žodžio), jis yra toks, koks yra, ir priima save tokį, koks yra – jis nebando kopijuoti pasaulio vien dėl to, kad kažkas galbūt taip nori. Toks žmogus žino savo silpnybes, tačiau taip pat puikiai suvokia ir stipriąsias puses, jo veiksmus kartais aplinkiniai apibūdina kaip „natūralius“ – jis kalba ir elgiasi, reaguoja spontaniškai, negalvodamas, kad kažkas su tuo nesutiks, tiksliai neapgalvodamas kiekvieno savo ėjimo, jo veiksmuose galime jausti užkrečiančią gyvybę, užkrečiantį gyvenimą akimirkoje. Tai nereiškia, kad apibūdintas nuoširdus žmogus neplanuoja ir nekuria savo ateities, ne, jis tiesiog moka būti čia ir dabar, ir vertina tokią jam duotą galimybę. Kiekvienas nuoširdus žmogus turi unikalias savo savybes, kurios it magnetas mus traukia – jų išsakomos mintys, jų požiūris į pasaulį, požiūris į save bei aplinkinius, jų mokėjimas būti tiesiog savimi ir niekuo kitu, priverčia mus pasakyti (arba tikriausiai dažniau pagalvoti) „Taip, jis man patinka, jis turi kažką įdomaus, savito, dėl ko noriu būti dažniau šalia jo.“ Va tai yra tikrai gražu, netgi seksualu, argi ne? Kaip tokį žmogų atskirti iš kitų? Savo jausmais, savo nuojauta – juk bendraudami tarpusavyje visada suprantame, kaip jaučiamės vienas šalia kito. Pabendravus su vienais, iš karto suprantame, kad jų „nuoširdumas“ yra dirbtinis, turintis manipuliavimo prieskonį, o pabendravus su kitais suprantame, jog jų nuoširdumas yra toks, kurio daugiau norėtume turėti savo gyvenimuose. 
2. Tas, kuriam pasaulis yra įdomus ir dėl to jis nebijo išeiti iš komforto zonos.Nesakykite, bendraudami su kitu greitai galime pasakyti, ar jis į pasaulį žiūri plačiomis, smalsumo puošiamomis akimis, ar atvirkščiai, jam niekas nėra įdomu, o į mūsų pomėgius jis tik numoja ranka arba dar mesteli „užsiėmi nesąmonėm“. Žmogus, kuriam pasaulis yra įdomus, niekuomet nesakys, kad kito pomėgiai yra kvaili vien dėl to, kad net ir kitokiuose pomėgiuose, negu tuose, kuriuos turi jis, matys kažką naujo ir neištirto, kažką tokio, ko pats nesupranta, tačiau nevertina to kaip nereikšmingo. Žmogus, kuriam pasaulis yra įdomus, priims jį tokį, koks yra, bandys kuo daugiau pažinti ir susiformuoti savo nuomonę. Žmogus, kuriam įdomu, suvoks save ne vien, kaip kažkurios srities darbuotoją, mokinį, ar šeimos narį, bet visų pirma kaip ŽMOGŲ, kuriam iš gyvenimo reikia patirties. Tas, kuriam pasaulis įdomus, galiausiai nugalės baimę išeiti iš komforto zonos, nes pasaulio (ir tuo pačiu savęs) pažinimas jam yra svarbesnis nei paties sugalvota baimė. 
3. Tas, kuris neapleidžia savo svajonių ir jų siekia. Šis punktas gan siejasi su antruoju, mat žmogus, kuris domisi aplinka, sieks įgyvendinti ir savo svajones. Kodėl? Jam bus įdomu, o kas nutiks, jei jis savo svajonę pasieks, tokiais veiksmais jis išeis ir iš komforto zonos – svajonės siekimas yra visada susijęs su išžengimu iš teritorijos, kuri tau yra pažįstam ir įprasta. Tokie žmonės mane įkvepia, tokie žmonės man yra be proto  gražūs! Žinoma, jei tik savo svajonės siekimu jie nebando pažeminti kitų – tokiu atveju svajonės siekimas virsta savo ego išpūtimu, parodant, kad kitus vertini daugiau nei save. 
4.  Tas,kuris nemano, kad yra geresnis už kitus. Manymas, kad esi geresnis už kažką, man tikriausiai yra pati bjauriausia žmogaus savybė – kam patinka būti šalia to, kuris sako, kad išmano geriau nei kiti, kad jo patirtis yra svarbiausia, kad jo talentas yra geriausias, kad jo nuomonė yra objektyviausia? Toks mąstymas stumia tolyn, tarp dviejų žmonių (skirtingų charakterių) pastato sieną, užkerta kelią nuoširdžiam bendravimui. Taip yra bent jau man – susidūrus su šiuo žmogumi aš tiesiog nebematau prasmės bendrauti, nes bendravimas bus vienpusis – vienas domėsis kitu, o kitas net nesivargins domėtis aplinka, nes savaime suprantama, kad aplinkiniai turi domėtis juo. Juk jis yra geriausias, kaip gali būti kitaip? 

Ir nesvarbu, kokia yra žmogaus tautybė, odos spalva, tikėjimas, seksualinė orientacija, ūgis, svoris, drabužių dydis, plaukų spalva – visa tai nublanksta prieš aukščiau išvardintas savybes. Gali būti pats garsiausias pasaulio modelis, gali dėvėti pačius madingiausius drabužius, tačiau, jei apsimetinėsi kažkuo, kuo nesi, jei manysi, kad viską jau išmanai, todėl aplinka tau nėra įdomi, jei žeminsi kitus, bent jau aš, niekada nenorėsiu su tavimi daugiau susitikti. Kodėl? Bendrauju ne su įvertinta išore, bet su apdovanotu vidumi. Įvertintos išorės aš nebematysiu, nors ir kaip žmogus stengsis ją parodyti.

Štai ir keturiais punktais atskleidžiau pagrindines priežastis, kurios yra kaip pagrindas kitoms, kada manau, jog žmogus yra gražus. Dabar eilė atėjo Jums – ar pagalvojote, kada Jums žmogus yra gražus? Kodėl tos priežastys yra vienokios ar kitokios? Lauksiu Jūsų nuomonės komentaruose.

Jei perskaitėte visą įrašą, šaunuoliai! Galiu iš karto pasakyti, kad esate tie, kurie domisi pasauliu.

Su meile,
Paulina