Medaus mėnesis su mama. 2 dalis

Jei norėčiau, čia, tolimoje Korfu saloje, tikrai galėčiau susirasti graiką. Vyrą iš stuomens ir liemens, ir dar mokantį skaniai gaminti. Vienai ar kelioms dienoms, savaitei ar ilgiau, tačiau…
Nenoriu.
“Duok Dieve, jog jie nesuprastų mano mandagumo bei šypsenos priešingai“ – mane perskrodžia mintis.
“Jie net nežino, kaip man padeda“ – kita mintis atsako. “Jie net nežino, jog kitokioje ateityje čia turėjau atvažiuoti ištekėjusi“.

Lietus pylė kaip iš kibiro. Visi žmonės susigūžę tupėjo viešbutyje –  vieni mėgavosi kokteiliais, kiti vaikštinėjo lyg nerasdami vietos, o didžiausia dalis, tarp kurių buvau ir aš, antrame viešbučio aukšte “gaudė“ internetą.
“Čia ilgiau neišsėdėsiu“, – atitraukiau akis nuo telefono ir nupėdinau iki lango. Lietus jau buvo nurimęs, tačiau pajūryje nesimatė nei vieno žmogaus. Tai manyje sukėlė intrigą – kas gali būti geriau nei vienai būti pajūryje? Nors ir šaltame.

Nieko nelaukdama stvėriau mėlyną rankšluostį, užrašų knygutę, į kurią dabar ir rašau, ir nužingsniavau prie tos pačios jūros, kurią stebiu jau kelias dienas. Išėjus į gatvę, kurioje nežinai, kaip sugeba apsilenkti automobiliai, išgirdau vieno iš jų pyptelėjimą. Apsidariau – nei viena mašina nevažiavo, tik kelios stovėjo pastatytos prie gatvės bei viešbučio. Įsitikinusi, jog niekas tikrai man negalėjo pyptelėti, praėjau arką, skyrusią gatvę nuo jūros, nusileidau laipteliais žemyn ir tuomet už savęs išgirdau jau tapusį pažįstamu balsą:

-It’s closed, you know (Žinai, tai uždaryta).
– I know (Žinau),- nusišypsojau, pažvelgdama, jog paplūdimio baras, kuriame dažniausiai paimdavau sulčių ar kavos, buvo uždarytas. – I know (žinau),- pakartojau ir nuėjau tiesiai link pajūrio gultų. Neatsisukdama atgal.

Jis – virėjas. Kiek žinau, kiek supratau iš fakto, jog toje pačioje baro erdvėje gamino maistą. Tiek aš jį, tiek jis mane pirmą kartą pamatė šiandien, dar prieš pradedant lyti. Kuomet pasiprašiau paragauti (tai yra, mama norėjo paragauti), paprastos Pitta duonos – be mėsos, be daržovių ir padažų. Tik duonos. Po tokio prašymo jo akyse pamačiau nuostabą, lūpose – šypseną. Nė nesudvejojęs, jis paėmę mano atsineštą lėkštę ir Pitta duonos įdėjo tiesiai iš keptuvės.

– But you have to come and taste Pitta later. With meat, not just Pitta bread“ (Bet vėliau turi ateiti paragauti ir patį Pitta. Su mėsa, ne vien Pitta duonos“) – jis nusijuokė toliau kepdamas.
– Of course (Žinoma),- nueidama atsakiau tokiu pat juoku.

Ar nuėjau paragauti? Žinoma. Ir to patiekalo vėl gavau tiesiai iš keptuvės.

Ir kaip tuomet pasijutai, Paulina?

Dviprasmiškai. Toks mažas dalykas privertė mane nusišypsoti, tačiau tuo pačiu ir nuvylė – tik apsisukdama atgal pamačiau, jog moteris, stovėjusi už manęs, tokio paties Pitta iš keptuvės negavo. Rinkosi iš tų, kurie jau buvo pagaminti ir spėję atvėsti. Tik rašydama šį sakinį suprantu, jog man pasirodė daug svarbiau, kaip pasijuto ta moteris, nei tai, jog galbūt kažkas man parodė dėmesį. Aš daug labiau norėjau, jog ta moteris nebūtų nusivylusi nei to, jog toks dėmesys (jei toks iš tiesų buvo) man būtų pasikartojęs.

Paulina, ar nematai čia kylančios problemos? Ar nematai vieno savo charakterio bruožo, kuris galbūt, tik galbūt, pakišo tau koją ir taip leido pačią save prieš kiek laiko įskaudinti? 

Ir visgi. Čia, prie bangomis kalbančios jūros, šiam virėjui tariau ačiū. Ne žodžiais, o mintimis. Ne vien už skanią Pittą, tačiau ir tą paprastą, tačiau šiame gyvenimo etape man taip reikalingą, švelnumą.

Juokinga. Aš net nežinau jo vardo. O jis nežino, jog apie jį rašau.

 

Su meile,
Paulina