Medaus mėnesis su mama. 3 dalis

Šiandien sukūriau “Paulina rašo“ Facebook paskyrą. Sėdėdama antrame viešbučio aukšte, ant fotelio, ant kurio tikriausiai sugebėčiau ir užmigti, vis svarsčiau, ar pradėti naują etapą, ar bandyti išlaikyti senąjį? Dangus žino, bandymas išlaikyti tai, ką žinai, jog privalai paleisti, niekuomet nebus sėkmingas.

Taigi užregistravau naują paskyrą – “Paulina rašo“. O tuomet stebėjausi, kaip lengvai paleidau “Prie puodelio arbatos“ – savo senąjį tinklaraštį. Kaip lengvai paleidau visus žmones, kurie jį skaitė.

“Hm, tikriausiai niekuomet nesukūrei ryšio su skaitytojais“ – galvoju. “Tikriausiai niekuomet nebuvai per daug prisirišusi nei prie tinklaraščio, nei prie žmonių“. Tuomet pradėjau savęs klausti – kodėl? Kodėl netapau prisirišusi prie erdvės, kurią tobulinau nuo pat 19 metų? Kodėl niekuomet nejutau, jog rašymas toje erdvėje būtų buvęs toks malonus kaip grįžimas namo?

Žvelgdama pro grindis siekiantį langą, kurį staiga atidarė atėjęs viešbučio darbuotojas, pajutau savyje bundantį atsakymą. Tą patį atsakymą, kurio taip ilgai vengiau, nors ir norėjau pasakyti garsiai, tą patį atsakymą, kurio bijojau, nors ir norėjau juo gyventi.

Aš niekuomet tekstui neatidaviau savęs. Visos savęs. Tokios, kokia esu – nenušlifuotų žodžių bei minčių, abejonių ar baimių, neatidaviau žmogiškų patirčių, kad ir kokios jos būtų. Dalinausi tik tuo, kas atrodė “saugu“ – tuo, kas buvo gražu ar žinojau, jog tikrai naudinga, tuo, kas tilpo į mano komforto zoną. Niekuomet per daug nerašiau apie save. Kodėl? Nors ir norėjau, tačiau bijojau būti atvira. Maniau, jog atvirą žmogų yra lengviau įžeisti ir pažeisti. Paulina, ar matai, kaip tuomet klydai?

Klydau, pripažįstu. Nors ir praėjo visai nedaug laiko nuo to, kada pradėjau rašyti šias medaus mėnesio su mama mintis, aš jau jaučiu rašymo galią. Tokią, kurios niekuomet anksčiau nepatyriau. Tokią, kuri iš mano vidaus sklinda mintimis ir pilna energijos nutūpia ant popieriaus. Tokią, kuri gydo. Kaip ir supranti, Paulina, visos šios galios paslaptis – atvirumas.  Matyt, turėjau suprasti, jog atvirumo nereikia bijoti – jo nereikia gėdytis ar vengti, jo nereikia paversti dar vienu tikslu.

Ir niekuomet nemaniau, jog savyje atrasiu tiek neišrašytų minčių – tikriausiai per daug buvau įpratusi tik galvoti, o ne dalintis tuo su kitais. Per ilgai gyvenau tik savyje. Per ilgai atvirumui neleidau vykdyti savo pašaukimo – gydyti bei jungti tuos žmones, kurie taip pat yra įpratę gyventi tik savyje, nors ir nori tą pakeisti. Daugiau pagalvojus, pamatau, jog toks gyvenimas tik savyje – tarp savo minčių, tarp nesuskaičiuojamų daiktų, tarp mirgančių reklamų, netikrų paties ar kitų keliamų standartų – galiausiai nutolina patį nuo savęs. Tuo pačiu ir kitų. Nors ir nori, žmogau, būti atviras, tačiau užsidaręs savyje tolsti tiek nuo savęs, tiek nuo aplinkinių. 

Tad reikia pradėti kalbėti nors ir dreba balsas. Iš pradžių nors ir su savimi, o tuomet – su kitais. Kalbant apie mane – pradėti rašyti, nes taip kalbu tiek su savimi, tiek su užrašų knyga, tiek su Jumis. Tais, kurių nematau. Tais, kurie galbūt taip pat kaip ir aš aplinkoje ieško atvirumo. Tais, kurie nori pagyti.

Ką gali pati sau šio įrašo pabaigai patarti, Paulina? Užsirašyk raudonomis raidėmis ir visuomet prisimink, jog atvirumas išlaisvina bei parodo, kokia esi. Jis žodžiais paverčia tai, ką jauti. Jis moko tave įsiklausyti į pačią save. Jis artina, o ne tolina. Ir nebijok, atvirumas neįskaudins – tave gali įskaudinti tik pačios netinkamas požiūris. 

Taigi…
Viso “Prie puodelio arbatos“ ir labas “Paulina rašo“.
Labas… man.

Su meile,
Paulina