Medaus mėnesis su mama. 4 dalis

Korfu išaušo antra iš eilės vėsi diena. Rodos, dėl ko gi turėtumėm skųstis? Mes juk iš Lietuvos, kur vasara kartais yra panašesnė į rudenį, tad prie lietaus juk turėtumėm būti pripratę. Deja. Pasitvirtino viena gerai žinoma ir vienoje psichologinėje knygoje skaityta mintis – prie gero žmogus įpranta daug greičiau nei prie liūdno. Tiesa. Tad taip ir krypsta akys į lango pusę – vis patikrinti, ar, neduok Dangau, pradėjo lyti.

45153566_322341895163194_1987399269006442496_n

Smulkūs lašai iš apniukusių debesų mus pasitiko tuomet, kada lipome į autobusą, pasiruošusį mus vežti iki uosto. Guodė viena mintis – nors Albaniją nuo Korfu salos skiria tik 30 min. plaukimo laivu, Albanijoje oras turėjo būti kur kas šiltesnis. Taip, šiandien, kartu su kitais lietuviais, pasinaudojome proga nuvykti į dar nematytą kraštą – Albaniją. Nors ir dienai. Nuo pat kelionės autobusu pradžios jutau, kad nežinau, ko tikėtis iš šios ekskursijos. Nemeluosiu, apie Albaniją niekuomet nesidomėjau, negalvojau ir nesvarsčiau ten vykti. Nors tai ir yra populiarėjantis kraštas tarp turistų, pati vykti niekuomet negalvojau. Dabar savęs tik galiu paklausit – kodėl?

hr

Buvau teisi. Vos išlipusi iš laivelio, Albanija mus pasitiko šiltu oru. Nors mane labiausiai nustebino ne tai – vos įlipus į autobusą ir pradėjus važiuoti siauromis miesto gatvėmis, mano galvoje išniro šios mintys:

“O kur visi žmonės? Juk šiandien darbo diena“.
“Čia kur kas švariau nei Korfu!“

Miesto gatvėse buvo vienas kitas žmogus – vyrai sėdėjo prie “piršto dydžio“ kavinukių, gėrė kavą, plovė šaligatvius, dairėsi į mus. Niekur nesimatė vaikų, apskritai, gyventojų šmirinėjančių gatvėmis, vaikštančių su tikslu ar be tikslo į parduotuvę ar iš jos. Nesimatė šalikelėse paliktų  šiukšlių maišų – prie šio vaizdo jau buvome spėję įprasti Korfu. Tikriausiai visi galvojome panašiai – Albanija buvo ramesnė nei Korfu. Galbūt norinti daugiau įtikti ir patikti turisto žvitriai akiai.

Noriu tikėti, jog ne man vienai būna nejauku ir netgi gėda, kuomet neprisimenu vietovių, kurias aplankiau, pavadinimų. Taip pat nutiko ir dabar – bandau prisiminti visus šiuos pavadinimus, tačiau viskas, ką galiu padaryti, prisiminti atskiras mintis, pastebėjimus, nutikimus. Taip pat nuotraukas, kurias padariau. Dėl šios priežasties verčiau pasidalinsiu nuotraukomis ir atskirais prisiminimais, o ne turistiniu žemėlapiu – kur, kaip eiti, ką paragauti, ką pamatyti.

Visų pirma nustebau, jog Albaniją mylėjo pats Musolinis. Šito mano istorinės žinios nebuvo girdėjusios. Pasirodo, čia, Sarandë mieste, jis turėjo ir vilą, kuri dabar yra paversta viešbučiu. Balta vila, žvelgianti tiesiai į jūrą. Suprantu, kodėl Musoliniui čia patiko.

45306218_171949893746853_5539813955578363904_n

Kaip ir visur kitur, taip ir čia – pilna kavinukių, parduotuvių, kurios, rodos, yra skirtos vien turistams. Pamenu, ne kartą tarpusavyje lietuviai kalbėjome, o ką gi veikia vietiniai žmonės? Kuo jie užsiima? Atrodo, be turizmo verslo kitokios veiklos čia yra mažai. Gidė taip pat paminėjo, jog norint investuoti, Albanija yra puiki tam vieta – dviejų kambarių  butas čia kainuoja pigiau nei Vilniuje. Hm.

45282988_2403358923068263_8399321190329483264_n

Butrinto nacionalinis parkas, įtrauktas ir į UNESCO, rodos, greitai prabėgo pro mano akis. Žiūri į vieną pusę – matai pastatų liekanas, į kitą – dar vienas liekanas. Skubi skubi, nes tave veja kita turistų grupė, kuri taip pat nori viską pamatyti, tačiau nei tu, nei jie nespėja įsijausti. Esu tikra, kad apie tokias vietas būtent taip galvoju ne aš viena.  Ir visgi…

45206612_186635285592357_1613011913321480192_n45087142_307176326544864_7358523650980446208_nDSC_1075DSC_1086

Įsijaučiau ne tuomet, kada pamačiau vietą, kur buvo krikštijami vaikai, ar senovinę mokyklos klasę (nuotrauka aukščiau), tačiau tada, kada pastebėjau paprastą vandens šulinį. Mūsų lietuvių grupė jau buvo nuėjusi prie kito stebėtino objekto, tačiau aš, vienas senolis (kuris atpažino augantį ąžuolą ir taip nustebino gidę), bei dar viena ponia pūstais rudais plaukais, nusileidome laipteliais žemyn. Ten, kur kažkada vaikščiojo kiti žmonės. Ten, kur buvo traukiamos virvės ir kraujavo rankos. Ten, kur ir dabar gali prisiliesti prie istorijos, negirdint “galima tik žiūrėti, bet ne liesti“.

DSC_1084

DSC_1085

Šie įdubimai buvo padaryti nuo žmogaus rankomis traukiamų virvių. Paliečiau juos pirštais, stengdamasi įsivaizduoti ir pajausti, kokia tai turėjo būti jėga ir ką turėjo jausti tuometinis žmogus. Nemeluosiu, iš čia nenorėjau pasitraukti, o kitos vietos man nebeatrodė tokios įdomios. Matyt, dėl to, jog niekur kitur negalėjau visiškai įsijausti bei pajausti istorijos savomis rankomis.

45111563_823775281126285_6097513216991035392_n45159335_246166552710744_9141697628789014528_n45203236_1939537416351988_4937428127841255424_n45323511_1067610446752848_8539591643941044224_n45280374_1453300271481550_2182028087141597184_n (1)

Vėliau patraukėme į pačią Sarandë. Mano mama nusprendė pasilikti su kita turistų grupe, o aš nutariau eiti pasivaikščioti savais keliais. Viena. Hm. Ironiškai nusišypsojau – tai buvo pirmas kartas, kuomet viena, absoliučiai viena, vaikščiojau nepažįstamos valstybės gatvėmis. Iki tos akimirkos nepažįstamas vietas tyrinėdavau su kažkuo, tai yra, su vienu žmogumi, tačiau dabar buvau… Tik aš. Jaučiausi laisva – tokia laisva, kad rodės manęs niekas ir nematė, nes buvau ištirpusi kažkur ore ir laike. Mačiau visus, tačiau bendravau tik su savimi. Ir taip, mane aplankydavo vis ta pati mintis – o ką jis pasakytų, jei žinotų, jog vaikštau viena kažkur Albanijoje, siauromis gatvėmis, kur važinėja blizgančios mašinos ir verda gyvenimas, nors ir nematomas, nors ir ne toks judrus, kaip esi įpratęs.

DSC_1168

Būdama mieste išmokau pasakyti “Ačiū“ – Falamenderit. Stovėjau, pirkau ledus (kurie pas mus kainuoja kelis eurus, o ten – nei euro), ir paprašiau pardavėjų, jog mane išmokytų pasakyti Ačiū. Kodėl? Nes nenoriu būti tipine “turiste“, kuri tik tenkina savo poreikius, tačiau nemato su kuo bendrauja. Būdama kitokioje kultūroje nenorėjau būti nemandagi. Juk visur turime gerbti vieni kitus, tiesa?

Pasakius Falamenderit, pasukau arčiau jūros. Dangus niaukėsi, bangos kilo, tačiau tai netrukdė jaustis dėkingai. Tai netrukdė apsidaryti ir pagalvoti, jog galbūt čia ir dabar esu ne veltui? Galbūt viskas turi priežastį, kurią suprasiu vėliau?

Ir taip pakėliau ledus į jūrą. Kaip tostą. Už gyvenimą, jūrą ir save. Už tai, kad mane sutiko draugiškai. Už tai, kad kita kalba išmokė pasakyti – AČIŪ.

45146052_349064125653210_4012836812790693888_n

Vėliau autobusu kilome ten, kur tikrai turėtų pritrūkti oro. Arba dėl to, jog esi aukštai, arba iš baimės. Pasirodo, tokioje vietoje dvyliktokai švenčia išleistuves.
“Neblogai sau“ – pagalvojau įsivaizduodama jų vairavimo įgūdžius ir visus variantus, kaip lengvai tokiose vietose galima nusiristi žemyn.

Manau, jog dar nepaminėjau – Sarandėje mačiau tiek šunų, kiek nemačiau per visas dienas Korfu saloje. Ta pati situacija buvo net ir čia, aukštai kalnuose. Iš kažkur atklydęs šuo užpuolė turistės šuniuką. Draugiškai, matyt, norėjo žaisti – tačiau, kai esi žmogui iki juosmens, garsiai loji ir nori šokinėti, net ir būdamas draugiškiausiu gali atrodyti piktas. Ir į jo lojimą pilies darbuotojai nereagavo – matyt, buvo pripratę.

45135913_287512761870635_3026474204347236352_n45125319_481158929041744_3178283959477862400_n45197817_496967887379882_6100763721255092224_n

45146945_1852891544828045_5565150573247856640_n

Į Korfu grįžome su lietumi. Tokiu lietumi, kuris tarsi mušė laivą savo stambiais lašais, plovė autobusą bei mirkė visų pėsčiųjų kojas. Buvo šalta. Gerokai per šalta, jog dar norėčiau kur nors eiti.

Taigi pasilikome viešbutyje, galvodamos, ką veiksime rytoj. Mano galvoje jau sukasi viena mintis – reikia aplankyti Korfu sostinę. Žemėlapiuose nesigaudau, tad tai bus puikus išbandymas man. O ką mes sakome išbandymams? Taip. Tik Taip.
Ir dar. Falamenderit.
Ačiū.

Su meile,
Paulina 

Reklama

5 komentarai “Medaus mėnesis su mama. 4 dalis

  1. Ai, o tu nenori įsidėti widgeto Recent Comments? Na, kaip pas mane yra. Tada blog’as tampa patogesnis ne tik skaitymui, bet ir bendravimui, bent man taip atrodo. Dabar, kad pamatyti, jog kažką atsakei į komentarą (o juk įdomu irgi), ar kažkas kitas pakomentavo kažką senesnio, tai turi pereiti visus įrašus ir patikrinti, o taip iš kart matytusi. Na, tau matosi per wordpresso aministravimo įrankį, bet skaitantiems iš išorės tas nesimato.

    Paspaudė "Patinka": 1 person

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s