Medaus mėnesis su mama. 6 dalis

Langinės buvo uždarytos, todėl pro jas į kambarius nepateko saulės šviesa. Keista. Juk net nebuvo karšta.
Apsidairiau.
Nuo judraus miesto šurmulio mus skyrė keliolika kilometrų, siauri ir vingiuoti keliai, nuolydis nuo kalno ir baltai nudažyti laiptai. Taip pat vienas citrinmedis, kuris, rodos, savo šakomis stengėsi uždengti viso vienuolyno stogą.

“Čia gyvena septynios vienuolės. Viena jauna ir labai graži, net nuostabu, kodėl pasirinko tokį gyvenimo kelią“ – tęsė gidė pasakodama vieno turisto nuostabą pamačius minėtą vienuolę.
“Matyt, ji užtektinai pamatė šio pasaulio“ – ironiškai pagalvojau, spręsdama, nuo kokių demonų bėgo toji mergina.

Vienuolės pragyvena iš savo gaminamų rankdarbių, kuriuos visuomet įsigija tokie turistai kaip aš. Jos verčiau tai vadina ne uždarbiu, bet parama. Gaminiai prasideda apyrankėmis, žiedais, o baigiasi delno dydžio plokštelėmis, kuriose yra išspaustos žmogaus širdies, akių, kojų, krūtinės, juosmens formos. Šios plokštelės yra skirtos ne bet kam, tačiau pakabinimui ant Švenčiausiojo paveikslo – tikima, jog taip išgis būtent ta vieta, kuri buvo atspausta plokštelėje. Aš pakabinau akių atvaizdą – dabar belieka laukti, ar tikrai pradėsiu geriau matyti. Ironiška… Tačiau dabar kompiuteriu rašau be akinių. Kaip senais gerais laikais. Galbūt plokštelė jau veikia?

Taip pat vienuoles parėmiau įsigydama juodą apyrankę, kuri net neatrodo kaip apyrankė. Gerai neįsižiūrėjus ji verčiau atrodo panašesnė į modernią plaukų gumytę. Suskaičiavau – apyrankę sudaro 55 mazgeliai, o kiekvieną iš mazgelių – dar 9 mazgai. Tikint vienuolėmis, šios apyrankės yra pagamintos ne bet kaip – kiekvienas iš mazgelių simbolizuoja sukalbėtą maldą, tad apyrankė veikia kaip apsauga. Apsauga nuo savęs, apsauga nuo kitų.  Pamenu, pamačius indelyje sudėtas šias apyrankes, pagalvojau, kaip bent viena iš jų tilps ant mano riešo – jos būtų tilpusios nebent ant kūdikio rankutės.

“Nebijokit, vienuolė apyrankę ištemps“ – gidė nusišypsojo.
Ir iš tiesų. Vienuolė paėmė mano išsirinktą apyrankę ir, stipriai ją ištempusi, pradėjo mauti ant mano rankos. Riešas net paraudonavo.
“O dabar apyrankė pati susitrauks – po to jos nuimti pati nebegalėsi“.
“Puiku“ – pamaniau žiūrėdama į gidę, ir į apyrankę. “Turėsiu dar vienus ilgalaikius santykius – su apyranke“. Ir tai buvo visiška tiesa – net ir norėdama, nebeįstengiu ištempti apyrankės taip, kad ji nusimautų nuo mano riešo.

Kaip viena kelionėje sutikta lietuvė pasakė – tokios apyrankės nuo riešo pačios nutrūksta tik tuomet, kai būna atlikusios savo misiją. Įdomu, kada nutruks manoji?

Susimąstau. Vėjas, susiderinęs su paplūdimio muzikos ritmu, nuo žemės pradeda kilnoti pabirusius ir išdžiūvusius medžių lapus.

“Žinau, kokį vieną darbą turi atlikti manoji apyrankė. Tikriausiai žinau“ – pagalvoju. “Galbūt žinau, kodėl likimas taip suklostė mėnesio, savaitės, dienos eigą, jog apyrankė atsidūrė pas mane. Ir visai nesvarbu, jog ji simbolizuoja ne mano tikimą realigiją. Ne man suprantamas maldas. Juk Dievas yra vienas – skiriasi tik jo vardai“.

Jei mano spėjimas yra teisingas, apyrankei reikės paplušėti. O labiau už viską… Jai reikės kantrybės, mat su žmogaus jausmais nėra lengva dirbti. Nėra lengva išmokti savo ateities nesieti su praeitimi, nėra lengva pradėti pasitikėti, nėra lengva neužsidaryti nuo visų, kuomet taip norisi tylėti. Nėra lengva skausme atrasti didžiausią pergalę ir nešioti ją savyje kaip gyvenimo apdovanojimą.

Taigi, jei apyrankės misija yra mane išmokyti, palinkėsiu sėkmės. Galbūt jai pavyks susidoroti su šia užduotimi daug greičiau nei aš manau.

O ką, Paulina, tu manai pati? Kiek laiko prireiks, jo priprastum prie dabarties, apie kokią niekada negalvojai?

 

Su meile,
Paulina