-Ei, labas! – lipdama laiptais iš pajūrio išgirdau tą patį balsą. Ramų ir tuo pačiu džiaugsmingą. Tą, kuris jau buvo tapęs pažįstamu. Nedrąsiai atsisukau. Priėjęs prie laiptų stovėjo tas pats restorano šefas, iš kurio prieš kelias dienas nugvelbiau pitos duoną.
– Nemačiau tavęs dvi dienas, kur buvai?
“Jis pastebėjo, jog manęs nebuvo. Kaip keista“ – pagalvojau apžvelgdama rytinį paplūdimį, nusėtą žmonėmis.
– Keliavau aplinkui – buvau sostinėje, Albanijoje, kalnuose,- linktelėjau, jausdama, kaip mano skruostai pradeda kaisti.
– Pas vienuoles, kurios gamina įvairius dalykus? – jis nusišypsojo.
– Visiška tiesa,- nusijuokiau.
– Tikiuosi, jog tau patiko.
– Žinoma,- šyptelėjau.
– Ar ateisi į paplūdimį dar? Aš šiandien per pietus kepsiu blynus, tad į pagrindinį restoraną net nereikės eiti.
Nusijuokiau. Vyras, kepantis blynus. Graikas. Ką daugiau galėjau atsakyti apart…
– Tuomet tikrai dar ateisiu išragauti blynų. Pita duoną bandžiau.
Jis nusijuokė, o aš, apsisukdama lipti laiptais aukštyn, dar pamojau jam ranka.
Pasiėmusi užrašų sąsiuvinį ir knygą grįžau atgal prie jūros. Stengiausi likti nepastebėta, tik nežinau kodėl.
Nemeluosiu, susikaupti sekėsi sunkiai – skaičiau jau perskaitytos knygos puslapius, rašiau, klausiausi muzikos, savo gultą vis nukreipdavau ta kryptimi, kuria švietė saulė, tačiau manęs niekaip neapleido mintys, jog greitai paliksiu šį Rojaus kampelį.
Todėl nutariau eiti maudytis – būti ta iš nedaugelio, kuriai vanduo nebuvo per šaltas.
Vanduo mane visuomet ramino. Nesvarbu, ar tai upė, ežeras, jūra ar vandenynas. Ar matau vandenį iš aukštai, ar liečiu jį savo pirštų galais.
Todėl maudžiausi.
Plaukiau nuo vienos tiltelio pusės, tiesiai iki akmenų juostos, kuri žymėjo ir viešbučiui priklausančios teritorijos pabaigą. Mirkau švelnių bangų apsūptyje, jausdama palaimą, jog negaliu pirštų galais paliesti jūros dugno. Anksčiau to bijojau – plaukiodavau tik ten, kur pirštų galai liečia dugną. Šįkart to nedariau. Šįkart pasitikėjau savimi, įsiklausydama į tai, ką sako mano kūnas. Plaukiojau tai tolyn į jūrą, tai artyn link kranto, leisdama bangoms skalauti mano kūną, ir leisdama horizontui užvaldyti mano mintis. Kuomet nematydavau kranto, rodos, galėdavau net pasakyti, jog apart manęs ir jūros čia daugiau nieko nėra.
Pakvipo blynais. Nusišypsojau pamačiusi, jog mažame paplūdimio restoranėlyje formuojasi eilė.
-Ir pasirodei,- pamatęs mane eilėje, jis ramiai pasakė ir nusišypsojo. Keptuvėvje čerškėjo kepami blynai.
– Išalkau,- ketinau iš pilnos lėkštės iškeptų blynų išsirinkti kelis ir ant jų užsipilti medaus.
Rudos akys kreivai į mane pažiūrėjo.
– Duok savo lėkštę – jis ištiesė ranką – matau, nepasimokei iš anksčiau,- ir lėkštę pastatė šalia keptuvės.
– Koks tavo…
– Koks tavo …
Abu nusijuokėme išgirdę, jog ketiname paklausti to paties vienu metu.
– Koks tavo vardas? – jis pradėjo.
– Paulina. O tavo?
Mano vardą jis ištarė idealiai, tačiau savąjį pradėjo skemenuoti. Supratau, jog tai tikras graikiškas vardas, kurio anksčiau nebuvau girdėjusi.
– Malonu susipažinti,- linktelėjau. Jis atsakė tuo pačiu.
– Kiek laiko dar čia būsi?
– Šiandien mano paskutinė diena.
Rudos akys išsipūtė. Patempęs lūpą jis įdėjo tris blynus į lėkštę.
– Taip greitai? Kaip gaila…
– Atostogos baigiasi greitai,- gūžtelėjau pečiais. -Dėkui už blynus.
Pasitraukus iš eilės, atsisėdau prie tolimiausio stalelio – to, kuris buvo arčiausiai jūros. Pradėjo lyti – smulkius lašus vėjas nešė ant pavėsinių, taip pat… Ir ant mano blynų. Paskubomis juos suvalgiusi, lėkštę nunešiau arčiau virtuvės.
– Žinai..,- beišeidama netikėtai išgirdau balsą,- aš šiandien baigsiu darbą apie 18 val., ar būsi laisva tuo metu?
– Hm,- nuo netikėto klausimo mano balso stygos akimirkai užlūžo. Nors ir aplink nebuvo daug žmonių, tačiau, rodos, tada jie stovėjo kur kas per arti manęs.
“Tikriausiai jie mano, kad esame draugai“ – pagalvojau.
“Atsakyk ką nors“ – kita mintis mane spyrė.
– Hm,- pasikartojau. – Kol kas dar nežinau… Bus matyt.
– Na, jei būsi laisva… Lauksiu čia.
Paulina, ar kada nors manei, jog “medaus mėnesio“ kelionėje, tave pakvies susitikti kitas vaikinas? Taip subtiliai ir atsargiai. Tuo pačiu – drąsiai. Ar apskritai kada nors manei, jog tau teks privesti vaikiną spėlioti, ar pasirodysi sutartu laiku, ar ne? Tokius dalykus visuomet susitardavai iš anksto. Aklų ar netikėtų pasimatymų tavo gyvenime kol kas nebuvo. Pasimatymų… Kokių dar pasimatymų? Juos turėjai tik su vienu žmogumi. O kaip susitikimas (ne pasimatymas, nes mano galvoje į pasimatymus yra einama tik su žmogumi, kuris jau yra tapęs draugu) atrodys su kitu? Su tuo, kurio žinai tik vardą?
Lijo. Iš savo kambario balkono mačiau tą patį restoranėlį.
Ar sutiksi dar ten nueiti?
Su meile,
Paulina
Su Meile 
Įtariu, kad vėlai aš su patarimais, bet patarsiu – nueik. Ai. Juk plaukiojai jau giliai į jūrą, pasiruošei tam. Ot, kokia vilioklė esi 🙂
PatinkaPaspaudė "Patinka": 1 person
Haha pamatysi kitame įraše, ar nuėjau, ar ne 😁😁
Vilioklė? 😂😂 Kodėl? 😁😁
PatinkaPatinka
Tikiuosi, kad nuėjai, nes intriga tai jau tokia. Kaip kokiame trileryje. Ir šiaip kaip meilės romanas. Gal jau reitingą N18 uždėti reik 🙂
Na, nebūtum vilioklė, tai nekviestų visi į pasimatymus. Čia šiaip komplimentas tau buvo 🙂
PatinkaPaspaudė "Patinka": 1 person
Haha, žiūrėsim, gal ir išaugs visa istorija į tikrą trilerį haha 😁😁 Vis svarsčiau, ar rašyti viską iškart, ar atskirai? Nusprendžiau, jog atskirai. Ir taip pasirodė ilgas įrašas 😂
Dėkui už komplimentą 😁😊🎉
PatinkaPatinka
Man įdomu, instagrame gruodžio 1 d. foto čia iš Sarandos matyti Korfu sala (gal iš pilies užsilipusi)? Jei taip, tai buvau prieš kelis metus ir įdomu ar baigėsi tos nesibaigiančios statybos aplink pakrante ar dar jų daugiau priviso? Daugiau= palei/šalia pakrantės kas ~100 metrų vis kažkas statoma arba neužbaigta 🙂
PatinkaPaspaudė "Patinka": 1 person
Labas! Visiškai teisingai pagalvojai – iš Sarandos matyti Korfu, o pati buvau prie pilies 😁 Statybų reikalai tikriausiai nejuda iš vietos, mažai užbaigtų pastatų. Visi investuoja, tačiau mažai kas skuba užbaigti.
PatinkaPatinka
Vakar perverčiau tinklaraštį, kaip kokį žurnalą probėgom, pa’click’inau kelis link’us instagrame atradau matytą, tačiau mažiau aptinkamą vaizdą internetuose. O šiandien perskaičiau dar ~ 5 įrašus. Mano paviršutiniškas spėjimas, rašot, nes nori kažką atrast, pasidalinti. Na, mažiausia atradot dar vieną skaitytoją 🙂 O šiaip daugiau techninis klausimas, kodėl tinklapis, o ne tik facebook puslapis? Tam juk reikia daugiau laiko: registruoti domeną, pasidomėti mažumėlę kaip kas veikia, netgi rinktis tarp tech sprendimų 🙂 etc. Vėl paviršutiniškas spėjimas, artimesnis individualumas, nes facebook pop/nuvalkiotas, tinklaraščių platformos toj pačioj kategorijoj, o čia old school ir savo potėpį gali palikt ryškiau/tiksliau ir labiau kontroliuojamai?
PatinkaPaspaudė "Patinka": 1 person
Labas! Džiaugiuosi girdėdama, jog perskaitėte tiek įrašų. Džiaugiuosi atradusi naują skaitytoją 😊 Dėkui! O kaip suradote patį tinklaraštį? Per Instagram? Nedaug kur jį skelbiu 😊
Jei skaitėte pačius pirmus įrašus, hm, tikriausiai ir iš kitų supratote, kas nutiko prieš kurį laiką. Pradėjau rašyti, nes žinau, jog ne man vienai gyvenimas iškrėtė tokią nelauktą staigmeną. Noriu pasidalinti patirtimi, nes tai gydo – ne vien mane, bet ir skaitančius (tikiuosi). Tuos, kurie išgyveno tą patį ar panašų dalyką. Tikiu, jog mes visi turėtume daugiau atskleisti tai, ką jaučiame ir ką patiriame. Juk tai gali padėti kitam žmogui, tai taip pat gali žmones suartinti 😊
Esate teisus, rašau tinklaraštį, o ne Facebook puslapį, nes… Facebook nematau kaip rašymo platformos. Ten tik dalinuosi savais įrašais iš čia arba trumpomis mintimis. Mėgstu “senovinius“ dalykus, “senovinį“ rašymo būdą. Tiesa, nors ir čia reikia įdėti daugiau darbo, tačiau viską galiu padaryti kaip noriu. Be to, visuomet naudinga išmokti naujų dalykų 😊
PatinkaPatinka
Skaičiau ne nuo pradžių, o nuo paskutinių įrašų, apie kelionę. Dar kelis šiandien perskaičiau, tad jau ir nebus ko skaityt čia 🙂 Atradau per tai, kad retkarčiais=vienąkart per mėn/pusmetį apsilankau pas atf, taip prisiclickinau iki čia 🙂 Kas nutiko, supratau, tik man nesuprantamas poelgis: arba jis per daug jaunas arba keistas, arba išsigando, ar dar milijonas priežasčių, visgi oficiali versija turėjo būti. Žinoma, ar tai tiesa, dar vienas klaustukas. Apie tai tiek jau to, prikrapštyta ir laiko sugaišta turėjo būti pakankamai.
Kada planuojami kiti įrašai? Gal net dar viena kelionė planuose? Dar įdomu – įrašai šlifuojami ar iš karto “pasirašo galvoje“ ir spaudžiamas mygtukas publication, nekalbant apie klaidas? Aš kaip suprantu procesas vyksta taip: tekstas gimsta ant popieriaus, tada perkeliamas čia. Žodžiu įdomioji dalis nn-between 🙂 Beje, tekstas lengvai skaitomas, gražiai rašomas, patinka. Negaliu paspausti čia kažkur reikia registruotis, meh.
PatinkaPaspaudė "Patinka": 1 person
Labas 😊
Tiesa, pas Atf apsilankau kas kartą, kai pasirodo naujas įrašas, tai mane ten išties lengva rasti 😁
Hm. Galbūt kada jausiuosi taip, jog aprašyčiau abejones dėl išsiskyrimo priežasties. Arba tai, kaip jaučiausi po visų įvykių. Pasakysiu tiek kol kas – man irgi tai nesuprantamas poelgis. Bent jau toks buvo iš pradžių.
Stengiuosi parašyti į savaitę kartą. Dabar tikiuosi, jog ir dažniau, nes baigėsi darbingiausias periodas darbe, turėsiu daugiau laisvo laiko 😊 Kitą įrašą planuoju sekmadienį 😊 Kaip atsiranda patys įrašai? Perkeliant mintis ant popieriaus. Rašau taip, kaip jaučiuosi, o rašydama kompiuteriu minčių nepakeičiu. Nebent apkeičiu vietomis žodžius, priderinu nuotraukas 😊 Mokausi rašyti tą, ką galvoju, savęs nespaudžiant parašyti vienokią ar kitokią mintį 😊Tekste nebenoriu tobulumo – ieškau nuoširdumo.
P. S. Palaikinti teksto neišeis, nebent esi WordPress narys, tačiau tekstu visada galima pasidalinti per Facebook ar kitas platformas. Arba pakomentuoti, kaip dabar ir darote 😊😊
PatinkaPatinka