Medaus mėnesis su mama. 8 dalis

Gėdingai tikėjausi, jog nenustos lyti. Gėdingai svarsčiau, jei lietus nenustos, turėsiu logišką priežastį nenueiti į paskirtą susitikimą. Nežinau, kodėl mano galvoje tokia priežastis atrodė logiška – juk restoranas buvo uždengtas stogu. Matyt, kitokio pasiteisinimo neturėjau. Matyt, man buvo sunku pripažinti, jog labiausiai bijojau ne lietaus, o noro susitikti.

Nemeluosiu sakydama, jog pirmą kartą mano gyvenime toks paprastas spredimas – susitikti su žmogumi ar ne – man atrodė toks sudėtingas. Toks kritinis. Taip stipriai nubrėžiantis ribą tarp manęs, tokia, kokia esu, ir manęs – tokios, kokia buvau. Tai buvo pirmas kartas, kuomet turėjau sau pasakyti, nuoširdžiai ir stipriai, jog su kažkuo susitikdama nieko neišduosiu. Nes.. Nėra ko išduoti. Nebėra gijos. Esu tik aš. Ir ta prieš akis atsiverianti jūra. Platus horizontas.

-Mamyt, aš išeinu,- nutariau, nors jutau, kad ta pati baimė niekur nedingo.
-Kur?- ji nustebo.
-Susitikti…
– Su kuo? – mama dar daugiau nustebo.
Tyla.
– Su juo? – ji nusijuokė.
– Tai nėra susitikimas, jei aš einu fotografuoti, tiesa? – paėmiau savo fotoaparato rankinę,- greitai grįšiu.

Ir iš tiesų, nusileisdama viešbučio laiptais ir eidama link jūros maniau, jog padarysiu tik kelias nuotraukas. O jei jis pasirodys… Tuomet tai bus netikėtas sutapimas. Juokinga. Mano pasimetusios smegenys vėl bandė surasti pateisinimą mano veiksmams.

Po lietaus jūra buvo rami – niekas nesimaudė, niekas nebraidžiojo ir taip iš miego nekelė jūros purslų. Niekas negulėjo ant gultų ir niekas nesistengė įamžinti vakarinio dangaus. Buvo ramu. Taip ramu, jog galėjai net pagalvoti, kad be tavęs daugiau žmonių ir nėra. Vaikščiojau nuo vieno jūros tiltelio galo, link kito: fotografavau jūrą, atsimušančią į uolas, akmenų juostą, paskutinio vakaro dangaus spalvas. Tuomet mane sudomino du paplūdimio gultai – pataisiusi vieną iš jų norėjau padaryti nuotrauką…

-Labas, Paulina!

Tas pats ramus “Labas“. Žvilgtelėjau į laikrodį – buvo lygiai 18 valanda.

-Labas,- atsisukau, toje pačioje vietoje palikdama mano betaisytą gultą.
-Mačiau, jog turi kavos – aš irgi pasiėmiau. Gera mintis.

Kava. Maniškės puodelis stovėjo ant kito gulto. Buvau apie ją pamiršusi.

-Pabaik daryti nuotrauką, tikriausiai pamatei.. Kažką gražaus,- jis įdėmiai pažiūrėjo į gultus, kurie nesiskyrė nuo kitų gultų.
Nusijuokiau.
– Man patiko, kaip lygiagrečiai jie stovi. Ir skėčiai patiko – gali gautis įdomi nuotrauka.

Paėmiau fotoaparatą ir paspaudžiau vieną mygtuką. Tai buvo paskutinė to vakaro nuotrauka.

Jis pastatė savo kavos puodelį ant vieno iš gultų, kuriuos fotografavau, ir atsisėdo. Per žemai. Nuo netikėtai staigaus judesio gulto galinė dalis pakilo, vos neišversdama puodelio ir paties jo ant žemės.

-Tai buvo negera mintis, neimk iš manęs pavyzdžio. Sėskis per gulto vidurį arba lėtai,- jis nusijuokė, viena ranka pridengdamas savo skruostus. – Ir taip pat… Čia šlapia.
-Nieko tokio,- lėtai atsisėdau ant savojo gulto,- neištirpsim.
– Tau patinka fotografuoti? – jis surimtėjo.
– Labai.
– Kodėl?
– Nes taip galiu įamžinti akimirkas, kurių nenoriu pamiršti.
– Manau, kad darai gražias nuotraukas.
– Tu jų net nematei,- nusijuokiau.
-Jei darytum negražias nuotraukas, tau nešautų į galvą fotografuoti dangaus ar paplūdimio gultų.
– Bet labiausiai norėčiau mokėti fotografuoti žmones. Emocijas. Tačiau iki to dar toli.. Taip pat norėčiau išmokti gaminti tavo pitą, tokią, kokią valgiau prieš kelias dienas.

Dabar, pavartęs akis, nusijuokė jis.

– Iš ko gamini tą padažą? Ir kaip marinuoji vištieną? Joje aš jaučiau apelsinų skonį.

Mes kalbėjom. Apie maistą, receptus, darbą viešbutyje. Klausiau jo apie šefo pareigas, pasidomėjau, kaip atrodo jo rytas, kada baigiasi diena, kurios savaitės dienos lengviausios, o kurios – sunkiausios. Man buvo beprotiškai įdomu sužinoti jo patirtį – net pasakiau, jog visuomet norėjau susipažinti su kulinaru. Klausiau apie viešbučio gyvenimą, pasakiau, jog perduotų visiems komplimentus dėl rūpinimosi benamiais katinais.

-O pas jus viešbučiuose neįleidžia beglobių gyvūnų? Kaip dar su jais elgtųsi?
“Dėl to tikriausiai uždarytų viešbutį ar restoraną“ – pagalvojau.
– Na… Katinai viešbučiuose tikrai nemiegotų ant fotelių ir nevaikščiotų restorane.

Kalbėjome apie kultūras. Tai yra, graikų ir lietuvių kultūrą. Kalbėjome apie bendrą meilę krepšiniui ir jo žinias apie Sabonio ūgį.

-Ar tiesa, jog graikai labiau už viską vertina šeimą?
-Žinoma,- jis skėstelėjo rankomis,- o ką daugiau galima vertinti? Mes leidžiame vaikams eiti vėlai miegoti, nes žinome, jog jie turi pabūti su suaugusiais, matyti mūsų gyvenimą, elgesį. Pirmoje vietoje visuomet turi būti šeima. Kas tie… Draugai? Draugai atsiranda, kartais ir greitai pradingsta. O šeima.. Šeima visuomet liks šeima. Tikriausiai tai yra susiję su mūsų istorija.. Anksčiau be šeimos nieko kito neturėjome.
– Džiaugiuosi, jog taip kalbi – šiais laikais, rodos, visi nori vieni kitus įtikinti, jog pirmoje vietoje turi būti arba draugai, arba darbas.
– Tai vartojiška kultūra. Ne veltui ji taip vadinama – po “suvartojimo“ nieko daugiau ir nebelieka.
Šyptelėjau.
– O tu… Tu čia atvažiavai su mama, tiesa? – jis ištiesė nugarą ir žvilgsnį įsmeigė į tolį. – Man tai atrodo labai gražu.
– Hmm…
– Kas? – jo kakta nežymiai susiraukė. – Tai ne tavo mama?
– Ne.. Aš nusišypsojau ne dėl to.

Dvejojau, ar turiu tai pasakyti. Pasakyti tikrąją priežastį, kodėl atvykau čia su mama. Į salą, kurioje daugiausiai renkasi įsimylėjėliai.
Mano gerklę užspaudė šaižus, aštrus gumulas. Rodos, vėl atsidūriau savo kambaryje, rankomis bandydama atsiremti į pianiną. Man buvo taip gėda. Taip beprotiškai gėda būti paliktai prieš vestuves. O kas, jei visi kiti mane tokią ir matys? Kaip paliktą. Kaip nereikalingą. Kaip daiktą. O kas… Jei su manimi dėl to nebenorės bendrauti?

-Paulina,- ramus balsas tarė,- ar kažkas nutiko? – jis įsistebeilėjo į mane.
– Nežinau, ar turėčiau tai pasakyti…
-Sakyk viską, ką jauti. Sakyk viską, ką nori pasakyti. Sakyk viską, kas tavo galvoje. Nėra ko bijoti.

Keturi paprasti žodžiai, kuriuos jis pasakė taip natūraliai. Taip paprastai. Tarsi savaime suprantamą dalyką. Vienas sakinys. Viena mintis. “Sakyk viską, ką jauti“.
Nutilau, o jis net nesuprato, jog keturiais žodžiais pasakė daugiau nei kiti išreiškia pastraipomis. Nesuprato, jog keturiais žodžiais išlaisvino mano mintis. Net neįsivaizdavo, jog keturi žodžiai paskatins atsirasti šį tinklaraštį.

-Tai turėjo būti mano medaus mėnesis.
Mačiau, kaip jo lūpos iš nuostabos prasivėrė.
– Kaip… Kas nutiko?
– Na… Aš neištekėjau.
Jis nusijuokė.
-Savaime suprantama… Kartais gyvenime iš tiesų nutinka nesąmonės. Bet tos nesąmonės visuomet į naudą.
– Aš irgi taip manau,- atsidėkojau jam tokia pačia šypsena.

Mes išsiskyrėme po valandos. Su klausimais, ką veiksime ateityje ir kelintą valandą mano skrydis. Išsiskyrėme po vienos valandos, kuri mano gyvenime buvo viena iš nuoširdžiausių, viena iš natūraliausių. Po valandos, kuomet dvi kultūros dalinosi savo panašumais ir skirtumais. Po valandos, kuomet du žmonės dalinosi savo patirtimi.

-Ryt devintą ryto būsiu čia,- jis pasakė mums belipant laiptais,- ar dar spėsime atsisveikinti?

 

Su meile,
Paulina