Medaus mėnesis su mama. 9 dalis

Paskutinį rytą Korfu norėjau tik vieno vienintelio dalyko – ilgai žiūrėti į jūrą ir klausytis jos garsų. Taip ilgai, jog net ir būdama labai toli nuo Korfu, vis dar mintyse matyčiau jūros spalvas, girdėčiau žmonių klegesį, nesuprantamos kalbos skambesį, atpažinčiau žodį Kalimera (labas rytas) ir Kalinihta (labanktis, jei taip šis žodis rašosi).

Tą saulėtą šeštadienio rytą savyje jaučiau didelę padėką, susimaišiusią su naujai užgimusia meile. Meile Korfu salai. Meile ypač maloniems ir atviriems žmonėms. Meile tai žydrai jūrai. Ir visgi, kiek pamenu save, visuomet buvau tokia – greitai įsimylinti naujas vietas, greitai prisirišanti prie naujų, širdžiai mielų žmonių. Man taip neįtikėtinai lengva įsiminti ir prisiminti detales – nesvarbu, ar apie vietovę, ar apie žmogų. Rodos, galėčiau pirštu bakstelėti į stiklinį, grublėtu paviršiumi ąsotį, pilną apelsinų sulčių, dėl kurių viešbučio vestibiulis kvepėjo kaip saldus apelsinas. Galėčiau pasakyti, jog dėl didelių langų viešbučio antras aukštas kvepėjo vėju (taip kartais kvepia mano katė), o mano kambarys skleidė sūrios jūros kvapą. Arba kartais atsidavė lietumi.

Tikriausiai dėl šios naujai užgimusios meilės ir padėkos jausmo, norėjau parodyti darbuotojams, jog man rūpi jų pastangos. Aš matau jų rūpestį. Jaučiu nuoširdumą. Kvėpuoju tomis pačiomis geromis emocijomis kaip ir jie.

ptr

Planuodama tik išgerti paskutinį puodelį kavos, viename iš restoranų sutikau padavėją. Aukštaūgį, tamsių akių, su tatuiruote ant rankos – tą, kuris visuomet pasisveikindavo rytais, tą, kuris visada pasiklausdavo, kaip praėjo mano diena, tą, kuris paskutinį vakarą man ir mamai atnešė dvi šalto šampano taures. Neprašytas. Netikėtai. Jį pamačius, nuoširdžiai norėjau susipažinti – paklausti bent vardo ir darkart padėkoti už malonią staigmeną prie vakarienės stalo.

Tai buvo geras sprendimas – darkart padėkojus už dvi taures šampano ir visuomet šiltą bendravimą, jo akys nušvito kaip vaiko, pamačiusio Kalėdų Senelį. Tikrai. Kuomet pasiklausiau jo vardo, jis dar daugiau nustebo. Supratau, jog tikriausiai retas lankytojas, kuris domisi ne vien aptarnavimo kokybe, tačiau ir tais, kurie šią kokybę kuria. Žmonėmis.

– Ką veiksite, kuomet viešbutis užsidarys? – pasidomėjau
– Važiuosiu į Atėnus. Dauguma ten važiuoja – čia tik nuostabi vieta praleisti vasarai. Jei galėčiau, iš čia niekur nevažiuočiau.
– Atėnuose per daug šurmulio?
– Ooooo taip,- jis išskėtė rankas,- ten visi skuba, nėra poilsio. Šiame viešbutyje aš dirbu 18 metų – jis yra kaip antri mano namai.

Atsisveikinome pasidalindami apsikabinimais ir pakštelėjimais į skruostus. Matyt, čia visi taip pasisveikina ir atsisveikina, nesvarbu, vyrai ar moterys. Per visą laiką viešbutyje ir saloje mano skruostai sulaukė daugiau pakštelėjimų nei per daugelį mėnesių Lietuvoje.

Žinojau, kur dar turiu nueiti. Žinojau su kuo dar norėčiau atsisveikinti. Žinojau… Su kuo būtų sunku atsisveikinti.

Man besileidžiant paplūdimio laiptais, jį pamačiau einantį link įėjimo į virtuvę. Išgirdęs žingsnius, jis pakėlė žvilgsnį:

-Labas, Paulina!
– Sveikas,- nusišypsojau, ir viduje pajutau kartėlį.
– O tu jau pasiruošus oro uostui,- jis nusijuokė pažiūrėdamas į mano aprangą, o po to pakeldamas akis į kaitinančią saulę. Puikiai supratau ir jutau, jog juodi džinsai ir sportbačiai tokiam orui nėra tinkami.
– Reikia pradėti ruoštis šaltam Lietuvos orui,- nusijuokiau.
– O aš dabar su mielu noru išsimaudyčiau – kaip matau laukia labai saulėta diena.
– Puiku, ir toliau man kelk pavydą,- nusijuokiau.
– Tai gal nori kartu maudytis? – jis išsivėpė.
– Ačiū, ne,- papurčiau galvą,- su jūra atsisveikinau vakar. Dar kartą su ja atsisveikinti būtų per skaudu.
– Paulina, Paulina,- jis skambiai nusijuokė,- kur tu buvai anksčiau?
– Kitame paplūdimio gale.
Jis vėl prapliupo juoktis. Dangus žino, niekuomet nebuvau sutikusi tiek daug besijuokiančio žmogaus. Išvada viena – arba buvau tikrai juokinga, arba jis yra daug besišypsantis ir daug besijuokiantis žmogus. Galbūt taip teigiamai žmones veikia saulė?
– Atėjau į šią pusę, nes sužinojau, jog čia yra maisto… Ir ledų.
– Kitą kartą ateik tiesiai pas mane ir klausk, ką gali atrasti šiame viešbutyje ar pačioje saloje.
– Kitą kartą žinosiu,- šyptelėjau.

Nors iki autobuso išvažiavimo buvo likusios pora valandų,  kažkur girdėjau nematomo laikrodžio rodyklių tiksėjimą. Jos įkyriai šnabždėjo, jog laiko vis mažėja, neleisdamos man atsiduoti akimirkai ir ja pasidžiaugti. Jutau skubėjimą, nenumaldomą laiko bėgimą pirmyn. Man atrodo, kad šalia buvęs žmogus jautė tą patį, todėl, man kiekvienąkart grįžtelėjus į laiptų pusę, jis visų kūnu atsisukdavo į mane.

-Aš turiu jau eiti,- nenoriai pasakiau.
Jis žvilgtelėjo į laikrodį.
– Tiesa, man irgi reikia pradėti dirbti…
Kartu ėjome link tų pačių laiptų, prie kurių dažniausiai pasakydavome “Labas“, tačiau… Dar niekada nepasakėme – “Viso“.
– Nemėgstu atsisveikinimų,- stovėdama prieš jį atsidusau ir nuleidau akis.
– Aš irgi. Bet…Paulina… Tavęs laukia nuostabus laikas Letuvoje. Darbas, galiausiai ateis žiema, Kalėdos. Pagalvok, jūs turite sniego,- jis nusijuokė.
– Ačiū. Tikrai labai ačiū,- pakeldama akis sutikau jo žvilgsnį. – Net nenumanai, kiek daug man padėjai.
Dabar nutilo jis. Stovėjo ir žiūrėjo į mane, bandydamas atrasti tinkamus žodžius. Tuomet apsikabino – stipriai. Taip, kaip žmonės apsikabina vienas kitą patį paskutinį kartą.  Godžiai. Bandydami prisiminti, jog tokia akimirka buvo tikra.
Nežinau, ar jis pajuto, jog jį taip pat apkabinau iš visų savo jėgų. Visą tai – apsikabinimas, pakštelėjimai į skruostus (o kaip be jų?) – truko vos kelias akimirkas, tačiau man jos pasirodė pakankamos, kad galėčiau prisiminti dar ilgam.

Atsisveikinome. Pasikeitėme internetiniais kontaktais. Pažiūrėjome į jūrą. Pamojome vienas kitam ranka. Ištirpome žmonių minioje.

Ir visgi, žinojau, ką dar turiu apgalvoti. Į kokį klausimą dar turiu atrasti atsakymą.

 

Su meile,
Paulina 

Reklama

10 komentarų “Medaus mėnesis su mama. 9 dalis

  1. Ir visgi, žinojau, ką dar turiu apgalvoti. Į kokį klausimą dar turiu atrasti atsakymą.

    Tai 9 dalies preliudas – 10-ai, paskutinei, kelionės daliai? 🙂
    Po 9 dalies convinced, kad ieškai tikro draugo. Nebūtinai užpildymo ankstesnio gyvenimo etapui, o tiesiog draugo, bičiulio, nes vis dar overthinking’i. Galiu klysti, bet taip spėju 🙂

    Paspaudė "Patinka": 1 person

    1. Labas, Smalsautojau ☺️ Esate visiškai teisus, šita dalis yra preliudas paskutinei kelionės daliai. Vienas klausimas dar pasiliko. Klausimas, apie kurį galvojau kelionės metu ☺️

      Užpildymo ankstesniam gyvenimo etapui neieškau. Tiesa. Tas užpildymas turi atsirasti iš manęs ❤️ O bičiulio.. Tiesa. O kas neieško bičiulio šiais laikais? ☺️☺️

      Patinka

  2. Galvoju, ar čia atsakinėti į retorinį klausimą ar ne? 🙂 Kalėdos, galima sau leisti 🙂 Kuo platesnis požiūris į aplinką, tuo labiau supranti, kad taip – tikrai, tokių žmonių yra. Tokių žmonių, kuriem sunku (sakykim depresija), kuriem nieko nesinori, bent jau savaitės, mėnesio ar kelerių metų juodajame etape. Senyvo amžiaus žmonių, kai tau virš 90 metų (rašau, lyg tiek turėdamas :)), dažnai nieko nesinori – geriausia ko norisi, kad kartais koks giminaitis/artimesnis aplankytų, o naujų veidų nelabai. Pavyzdžių yra apsčiai. Šalia, čia pat yra visiškų priešingybių, virš 90 metų maratono bėgikių!, yra 100-mečių, kurie ir su parašiutu šoka… Na, jei kalbėti apie 20-30mečius ir čia galima rasti tokių, kurie neieško nieko – nes jau rado 🙂 ir t.t. Prasiplėčiau 🙂 Pasaulis yra gerokai įvairesnis, nei bet kuris iš mūsų gali įsivaizduoti.

    Bet jei neatsakinėčiau į retorinius klausimus, tai taip, tik pritarčiau 😀

    Paspaudė "Patinka": 1 person

  3. Dar kartą – Paulina tu tikra šaunuolė. Ir dar kartą – kokia tu puiki vilioklė 🙂 Kartojuosi. Ok. Buvo labai įdomu skaityti, taip ir laukiau. Ko? Gal kaip Justinas bučinio? 🙂 Net nežinau ko laukiu aš. Gal tiesiog moki intriguoti. Ai, bus dar pas tave tų bučinių milijonas 🙂 Lauksim tęsinio.

    Paspaudė "Patinka": 1 person

    1. Vis svarstau, kur matai manyje vilioklę haha 😁😁😁 Ir taip galvoju, ir kitaip… Nežinau. Matyt, vyriškom akim kitaip matosi 😁😁 Dėkui dar kart 😁 Čia tavo rašomus patarimus tada jau bandžiau taikyti Haha 😁😁
      Džiaugiuosi, jog lauksi tęsinio. Šiomis dienomis jis bus 🎄❄️🎉

      Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s