Medaus mėnesis su mama. 10 dalis

Žinojau į kokį klausimą dar turiu atsakyti. Žinojau, jog Korfu salos negaliu palikti jo neatradusi. Ir visai nesistebiu, jog atsakymo nesuradau iki pat šios akimirkos – kuomet mano skruostus liečia paskutiniai (bent jau kol kas) Korfu saulės spinduliai, o savyje girdžiu tą raminantį jūros balsą.

Kitaip ir neturėtų būti. O jei būtų… Nustebčiau. Kodėl? Nes tai nėra paprastas klausimas: į jį neatsakysi išsprendžiant formulę, pasakant tikslų skaičių, tikslią datą, tikslų skiemenį, neabejotiną tiesą, dėl kurios niekas nesiginčytų. Tai unikalus atsakymas, kuris turi būti patirtas, išgyventas, pajaustas. Atsakymas, kuriam niekas negalėtų pasakyti “Ne“. Net ir aš pati.

Ir visgi… Kelintas tai kartais, Paulina, kuomet savęs paklausi… Ką turėčiau padaryti su savo sužadėtuvių žiedu? Tuo, kuris taip patiko, tuo, kurį bijojau miegodama pamesti, tuo, kuris man buvo meilės simbolis? Ką turėčiau padaryti su šia savo istorijos dalimi? Prieš važiuodama į Korfu atsakymą į šį klausimą žinojau, tačiau nebuvau dėl to visiškai tikra – neturėjau priežasties, kuri virstu tvirtu atsakymo pagrindu. Tokiu pagrindu, kurio niekas negalėtų pajudinti… Hm… Nebent Aukščiausia Jėga.

Pamenu kelionės metu, ypač, kuomet likdavau viena prie jūros, dažnai galvodavau, kodėl tiek daug žmonių jaučiasi vieniši. Esame visų apsupti, tačiau, rodos, kuo daugiau žmonių yra aplink mus, tuo daugiau vienas nuo kito jaučiamės tolimi. Svetimi. Nesuprasti. Apie tą patį kalbėjau su mama, apie tą patį kalbėjau ir su Juo, susitikimo metu. Ir šie du žmonės pasakė du skirtingus, tačiau tuo pačiu ir du vienodus dalykus:

“Mes per daug rūpinamės išore ir per mažai mylime vidų. Per daug kalbame apie tai, ką mato visi, ir per mažai sakome tai, kas yra mūsų viduje“,- jis pasakė.

“Negalime atsižadėti savęs. Negalime tolti nuo savęs. Negalime išmesti to, kas yra mūsų dalis“,- mama kurį kartą pasakė.

Šias dvi mintis savyje auginau kaip gėlės žiedą visos kelionės metu. Dėl šio žiedo galiausiai supratau, jog:

  1. Mes negalime tolti nuo savęs, mes turime kalbėti apie tai, kas mūsų viduje.
  2. Mes negalime vengti savo savybių – turime jas visas priimti.
  3. Mes negalime atsižadėti savęs tuo pat metu norint save surasti.
  4. Mes negalime sakyti, kad save mylime, jei stengiamės neigti savo savybes – matomas ar ne.

Dvi paprastos mintys, išgirstos kasdieniame pokalbyje, parodė man, kodėl mes jaučiamės vieniši ir nesuprasti. Atskleidė, kokia yra viso to priežastis. Kokia ji?

Mes bandome atsižadėti savo nemėgiamų savybių, mes nebenorime matyti savo praeities, sprendimų, kurių rezultatai mums dabar nepriimtini. Mes bandome kurti “naują“ save į daugelį dalių skaldant tikrąjį save, taip galiausiai pamirštant, kas iš tiesų esame. Mes patys nuo savęs nusigrįžtame, nes galvojame, jog taip bus patenkinti tiek kiti, tiek ir aš. 

Dangau, klysti mes daugiau ir negalėtume.

Galvodama apie visus šiuos atrastus atsakymus, savyje pajutau ir priežastį, parodančią, ką turėčiau padaryti su žiedu. Viskas pasidarė aišku kaip dieną.

Žiedo išmesti negaliu, nes taip išmesčiau save. Negaliu jo paslėpti giliausiame stalčiaus kampe, nes taip paslėpčiau save, o vėl atradus – nebežinočiau, kaip jaustis ir kaip reaguoti. Negaliu laikyti ir matoje vietoje, nes taip jis rinktų tik dulkes, o ir neatrodytų “vietoje“. Žiedo negaliu parduoti, nes parduočiau dalį savęs, negaliu iš jo pasigaminti ir kito žiedo, nes taip pačiame žiede nebeliktų prasmės. Jis ir liktų tik paprastu papuošalu, skirtu gėrėtis mano ar kitų akims. Negaliu išmesti jo ir į jūrą (nesvarbu, ar į Baltijos, ar į Jonijos), kad ir kaip dramatiškai tai atrodytų, nes taip paskandinčiau ir dalį savęs, o paskandinus – nusisukčiau ir nueičiau, taip ir neatradusi vidinės ramybės. Taip ir neatradusi prasmės. Be to… Juo galėtų paspringti žuvis. Pakenkčiau ne vien sau, bet ir gamtai.

Pasilieka padaryti viena – tai, ką ir buvau suplanavusi, tačiau iki šiol nemačiau priežasties. Nusprendžiau meilės simbolį paversti atleidimo simboliu. Atleidimo kam? Visų pirma sau. Nusprendžiau atsisukti į save ir apsikabinti tai, nuo ko bėgau – nuo nepavykusių santykių, nuo neišsipildžiusių svajonių, nuo prarastų tikslų. Nauju žiedo simboliu, nauja jo forma ir prasme, nusprendžiau, jog taip būsiu priversta mokytis priimti save, mokytis mylėti, gerbti ir džiaugtis skaudinančiomis savo istorijos dalimis. Supratau, jog taip man bus primenama paties Dangaus ne bėgti nuo savęs, o žiūrėti sau tiesiai į akis. Ir šypsotis.

Pamenu, jog tuomet šypsojausi lėktuve. Nežinau, kada jaučiausi tokia laiminga, kaip tą akimirką, kuomet tik pradėjome kilti, o prieš mano akis bėgo visi matyti vaizdai, o ausyse – girdėti ir jau pažįstami balsai.  Tai buvo pirmas kartas po daugelio laiko kuomet dėl savęs jaučiausi visiškai rami. Kuomet jaučiausi saugi.

Taigi… Taip grįžusi iš kelionės ir mokausi – atleisti, mylėti, priimti. Jau apie mėnesį laiko, kuomet žiedas su manimi yra kitokia savo forma. Nesakysiu, jog tai lengva… Tačiau verta.

Tikrai.

 

Su meile,
Paulina 

5 komentarai “Medaus mėnesis su mama. 10 dalis

    1. Ne vien apie tave – apie daugelį arba apie visus, nes visi mes, manau, kartais bandome sukurti naują save. Arba bent jau bandėme.
      Dėl žiedo… Susimąstau, ką kitos merginos padaro su savo žiedais? Atiduoda jaunikiui buvusiam? Galbūt. Gan logiška, bet taip negalėjau 😁

      Patinka

  1. Aš tai žiedą (tiesa, mano kita situacija – vestuvinis) mašinoje vežiuojuosi. Na, taip gavosi, nusiėmiau ir nežinojau kur padėti. Irgi nežinau kur dėti 🙂 Na, tik pas mane vestuvinis, tai taip kaip tau neišeis, nenešiosiu gi aš jo.

    Paspaudė "Patinka": 1 person

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s