Sugrįžus namo. 1 dalis

Traukinyje jaučiasi gyvybė, už lango – kvėpuoja žiema. Kažkas netoli manęs šnenka angliškai – diskutuoja apie žmones ir pesimizmą. Nenoriu klausytis jų pokalbio, tačiau žodžiai vis vien palieka pėdsaką manyje –  pradedu galvoti ta pačia tema, pridėdama, kad pažįstu mažai pesimistų.

Priekyje manęs kalba kiniškai – grupelė studentų važiuoja ta pačia kryptimi kaip ir aš. Merginos ir vaikinai, diskutuoja apie kažką, ko negaliu suprasti. Stebiuosi, kaip ramiai jie vienas kito išklauso – kalba tyliai, tačiau su pilnu kaupu emocijų. Vienas iš jų, kaip aš (o galbūt ir kiti) vadinu, pasakoja rankomis – rodos, jis jaučia tai, apie ką kalba, savo gestais bando perteikti galbūt sunkiau išsakomas mintis. Tuomet, pamatę vidurį laukų stovintį medinį namą, jie visi pakyla iš savo vietų.

Man patinka tokie žmonės. Net jei ir nesuprantu jų kalbos. Man patinka tie, kurie yra emocionalūs: kurie moka išreikšti jausmus, kuriems nereikia kelti balso tembro tam, kad sudomintų kitą. Man patinka tie, kurie būdami ramūs, rodos, išsako daugiau nei kalbėdami nesustojant. Man patinka tie, kurie įsijaučia į tai, ką sako, tie, kuriuose jaučiu degančią ugnelę – nesvarbu, ar savai pasakojamai temai, ar nuoširdžiam norui išgirsti kitą. Tikriausiai tokią ugnelę mes galime pajusti visi – ir visai nesvarbu, kokia mūsų tautybė, tikėjimas, nugyventų metų skaičius. Mes visi esame žmonės, beieškantys šilumos kitame.

Kartą išgirdau klausimą, kurio niekuomet nepamirštu – „nemanai, jog mes darome viską tam, kad būtume šiek tiek labiau mylimi?“.  Dangau, kad žinočiau atsakymą į šį klausimą! Suprantu vieną – mes visi esame geri savanaudžiai. Turime tokiais būti. Jei jau taip rašau, tikriausiai visgi žinau ir savo atsakymą į minėtą klausimą – mes stengiamės būti labiau mylimais net apie tai nepagalvodami. Ir tai nėra blogai, nes visur aplink mus gyvena meilė – kažkieno šypsenoje, krentančiame sniege, verkiančioje širdyje, apkabinime, banguojančiame vandenyje, muzikos natose, prisiminimų peizaže.  Savo žodžiais ir veiksmais bandome atrasti bendraminčių, su kuriais jaustumėmės savimi – labiau mylimi. Paklausiu kitaip – o ką darome mes, jog patys save šiek tiek daugiau mylėtume? Ką darome, jog patys su savimi jaustumėmės… Savimi?

Turime sugrįžti į save – į savo tikruosius namus, kuriuose, ir tik juose, visų pirma turėtų užgimti meilė. Bent jau aš taip manau. Ką darau aš, jog labiau mylėčiau save? Rašau. Apie tai, kas galbūt nėra „patogu“. Apie tai, kas priverčia išeiti iš komforto zonos. Apie tai, kas moko būti… Daugiau savimi. Visa savimi.

Taigi… Sveika sugrįžusi namo, Paulina.

Su meile,
Paulina

Reklama

2 komentarai “Sugrįžus namo. 1 dalis

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s