Sugrįžus namo. 2 dalis

Šiandien per radiją išgirdusi vieną dainą – sustingau. Atsirėmiau rankomis į sieną ir klausiausi melodijos tol, kol nuskambėjo patys paskutiniai akordai. Rodos, ji suėmė mano kūną neleisdama atsitraukti, neleisdama suprasti, jog praėjo daugiau nei dešimt metų nuo tada, kada ši daina man įgavo kitokią prasmę.

Pamenu, jog stovėjau virtuvėje ir žvelgiau į mėlyną radiją. Grojo ta pati daina, kurios pavadinimą anuomet sužinojau iš vienos pirmųjų savo simpatijų. Tą akimirką atrodė, jog klausausi ne vien dainos, bet ir to žmogaus balso, jaučiu ne vien natas, bet ir jo buvimą šalia. Kaip keista – tada buvau tokia jauna, tik įsivaizduojanti meilės apibrėžimą, tačiau vienos dainos pakako, jog ją susiečiau su visomis kartu patirtomis akimirkomis. Su mažu ir trumpai egzistavusiu mūsų abiejų pasauliu.

Lygiai tą patį jaučiu ir dabar. Praėjus daugiau nei dešimčiai metų. Tik dabar stoviu savo namų virtuvėje, tik dabar esu vyresnė Paulina. Pati savyje svarstau, jog mes tikriausiai niekada nepamiršime žmonių, kuriuos mylėjome, tiesa? Jeigu mylėjome. O kaip galėtume pamiršti? Kaip išdrįstume pamiršti? Jie buvo ir visuomet bus mūsų istorijos dalimi, be kurios mūsų gyvenimo dėlionė nebūtų vientisa, susijungusi – pilna. Šie žmonės mūsų prisiminimuose visuomet išliks tokie, kokie buvo: jų balsą ar šypseną išvysime, pajausime grojančioje dainoje, pažįstamame kelyje link namų, gamtos peizaže, pavasarinio vėjo dvelksme, kvapą – kažkieno kito kvepaluose, o juokingą komentarą mintyse išgirsime bekepant tuos pačius sumuštinius ar važiuojant dviračiu link jūros. O kas bus, jei bandysi nuo viso to bėgti? Tuomet bėgsi nuo paties savęs, nes kiekvienas prisiminimas yra tavo dalis, kuri trokšta būti suprasta.

Taip svarstant mano galvoje visuomet išnyra vienos rašytojos mintis, pasakyta savo draugei – „mes visi esame apsupti šešėlių, su kuriais turime išmokti gyventi“. Dangau, kokia tai tiesa! Tik kas galėtų pagalvoti, jog patys sau kartais tampame šešėliais – bandome ne išgyventi jausmus, o juos pamiršti, bandome ne mokytis iš patirčių, bet jas užglaistome naujomis, tiesą tik pajaučiame vidumi, tačiau nepasakome jos kitiems, o svarbiausia – sau. Judame į priekį, savo spalvas palikdami užnugaryje.

O aš savo spalvų nenoriu palikti, nes jos ir yra, mano supratimu, didžiausia žmogaus puošmena. Noriu jas matyti ir jausti, o išgirdus tą pačią ar kitą dainą, ir vėl sustingti bei nusišypsoti, taip parodant savo prisiminimams, jog juos suprantu… Ir gerbiu.

Įdomu, o kada Jūs pajutote atbundančius prisiminimus? Kada sustingote jų akyse?

Esu tikrai, jog tai patiria visi.

 

Su meile,
Paulina

Reklama

3 komentarai “Sugrįžus namo. 2 dalis

  1. Taip, malonios ir ne – emocijos, jei jos stiprios neretai geriau padeda prisiminti. O muzika tikrai sužadina emocijas, o kartu su jomis iškelia prisiminimus. Kitiems, skoniai, daiktai, vietos. Man labiausiai – kvapai. Gal prieš metus vienas kvapas priminė 20+ metu senumo atsiminimus. Apie kuriuos buvau visai pamiršęs, kurie buvo aktualus kažkada. O kokie 10+ metų apie tai tikrai nepagalvodavau. Keistas jausmas, kaip kvapas trigger’ina kažką su tokia detalizacija. Taip aiškiai iškyla prisiminimai, atrodo, kažkur nusėdę kamputy ir tyliai sedėję – staiga visu smarkumu iškyla ir trumpam nukelai praeitin. :))

    Paspaudė "Patinka": 1 person

    1. Tiesa, kvapai, daiktai, skoniai gali sužadinti emocijas ir prisiminimus. Hm. Kvapai mane irgi veikia, daugiausiai iš jų kvepalai arba hmmm pastatų vidaus kvapai, kad ir kaip keistai tai skamba 😁😁
      Tikrai įdomu, jog prireikia vieno mažo dalyko, jog prisimintume tai, kas buvo pasislėpę atmintyje.

      Patinka

  2. NLP, jei neklystu, tai vadinama inkarais. Ir kaip teisingai pastebėjo Smalsautojas – trigder’ina gerus ar blogus jausmus.
    O man kas patiko, kad nors vienas žmogus sutinka, kad senos meilės nerūdija. Mane irgi dažnai įvairiais momentais – posakiai, kvapas, vaizdai, žvilgsniai, idėjos net, ar net politiniai Lt įvykiai – trigerina į prisiminimus apie meilę. Kuo ta meilė buvo seniau, tuo trigerina rečiau, bet net praėjus 20 metų kartais iškyla prisiminimas. Pamačiau juodais ilgais plaukais merginą ir ji man priminė mano pirmąją meilę. Ir šilti jausmai užplūdo. Ai, gražu gi Meilė 🙂

    Paspaudė "Patinka": 1 person

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s