Sugrįžus namo. 3 dalis

Neklysčiau sakydama, jog naujieji metai man prasidėjo ne sausio pirmą, bet dar nesibaigus vasarai. Rugpjūtį. Tuomet, kada su vienu iš artimiausių žmonių, pajūryje, ant įkaitusio smėlio, valgiau pažliugusį maskarponės tortą. Tai buvo ankstyvas šeštadienio rytas. Rugpjūčio ketvirta.

– Žinai,- kabinau šaukštu tortą,- taip reikia kabinti gyvenimą. Kupinu šaukštu, kiek galima daugiau. Tačiau.. Nepamirštant pajausti skonį.
– Šiandien tą ir darome – jaučiame skonį ir švenčiame gyvenimą. Nes jis to vertas,- ji taip pat šaukštu pakabino drimbantį torto gabaliuką.

Nusijuokiau.

-Nors ir prieš kelis mėnesius ne taip įsivaizdavau šią dieną, dabar manau, jog tai pats puikiausias jos variantas.
– Aš irgi taip manau. Tai naujo gyvenimo pradžia. Tai tarsi naujas tavo gimtadienis.
– Ne taip toli nuo tikrojo,- šyptelėjau. – Galbūt derėtų pradėti švęsti ir šį?

 Toliau šaukštais kabinome tortą, vis nusivalydamos šokoladuotus pirštus. Negaliu apsakyti, kokia tuomet jaučiausi rami. Nežinau, ar mane taip veikė pajūrio vėjas, kaitinanti rugpjūčio saulė, nuostabi draugija, druskos kvapas, šokolado aromatas, kažkur aidintys balsai… Ar paprastas supratimas, jog nebežinau, kas toliau manęs laukia. Tai tikriausiai buvo vienintelis dalykas, dėl kurio buvau tikra – absoliutus nežinojimas, kas bus toliau.

Kurį laiką iki rugpjūčio, rodos, žinojau daugmaž viską: kur būsiu ir ką veiksiu praėjus rugpjūčio ketvirtai, kur gyvensiu, ką veiksiu savaitgaliais ir kokias svajones toliau įgyvendinsiu. Žinojau, ką turėsiu nusipirkti ir kokius pirkinius reikės dar tik suplanuoti, taip pat žinojau, kokias švęsiu artėjančias šventes, ką ir kaip sveikinsiu. Kaip tikra Mergelės ženklo atstovė buvau suplanavusi, rodos, net ir savo įkvėpimus – tiksliai kaip laikrodis, nes tik taip jaučiausi tikra dėl savo ateities.

O dabar buvau tikra dėl vieno – prie pažliugusio, tačiau labai skanaus torto, zvimbia širšės, saulė kaitina mano veidą, laikrodis muša 14 valandą, o poryt prasidės naujas gyvenimo etapas kitame mieste.

-Žinau, ką šią minutę veikiau praeitais metais,- nuo veido atitraukiau kepurę.
Draugė nekantriai kilstelėjo savąją.
– Sėdėjau verandoje ir rašiau knygą. Oras buvo vėsesnis nei šiandien, nes buvau apsiklojusi pledu. Tuomet pažvelgiau į laikrodį ir pamačiau, jog išmušė lygiai 14 valanda. Rašyti nebegalėjau – norėjau tik įsivaizduoti, kaip ši diena, ši akimirka, atrodys po metų.
– O kiek… Dabar valandų?
– Lygiai 14,- nusišypsojau ir ištiesiau arbatos termosą. Stuktelėjome jais tarsi šampano taurėmis.

Štai taip, Paulina, viskas pasikeičia per metus. Štai taip kažkada įsivaizduota realybė virsta priminimu, kad viskas yra laikina. Net ir tai, kas nėra prasidėję. Tikriausiai tai ir yra viena iš gražiausių Gyvenimo savybių – jo nuolatinė nežinomybė, kaita, ir mokėjimas mus nustebinti. Net ir tuomet, kada staigmenos mes tikimės. O dabar sėdi sau, Paulina, virtuvėje ir rašai šį tekstą. Stebi vis rečiau pravažiuojančius automobilius, mirgantį parduotuvės stendą, kieno kito lange vis dar atsispindinčias kalėdinės eglutės šviesas. Ir kas galėjo pasakyti, jog ramybę atrasi netikėčiausiose akimirkose?

Tikriausiai tik Dangus.

d8a00c71bf2b64e59e10a636acf6fc24.0

 

Su meile,      
Paulina

Reklama

2 komentarai “Sugrįžus namo. 3 dalis

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s