Sugrįžus namo. 4 dalis

Jaučiu, kad vėl pradedu riboti tai, ką noriu pasakyti. Neberandu žodžių, kuriais tikrai sugebėčiau atskleisti savo mintis, nes tą patį sakinį rašau ir braukiu penkis kartus. Vietoje šito sakinio, turėjo būti kitas. Vietoje šito teksto turėjo būti kita mintis… Ir vos tik suabejojus šeštą kartą, atsitraukiu nuo popieriaus lapo. Įkvėpiu. Turiu leisti mintims lietis taip, kaip jos nori – nekontroliuoti savo širdies balso.

Vakar vėlai vakare perskaičiau vieną mintį ir susimąsčiau apie save.

„Būti menininku reiškia amžinai gydyti savo žaizdas, tuo pačiu atveriant jas kitiems.“

Stebėjau šitą sakinį nemirksėdama, tarsi prieš mane būtų ką tik išlieta gyvenimo tiesa.

„Nejau ir tu tą darai? Pati to nesuprasdama? – prieš užmigdama galvojau.
„Nejau tik dabar, po tiek metų, ir tokiu būdu tavo meniška pusė iš tiesų atsiskleidžia?“

Kuomet galvoju apie perskaitytą mintį, suprantu, kad pradėjau rašyti apie save ne tam, kad atrasčiau savo meninę pusę ar tapčiau artimesne menui. Pradėjau rašyti tam, kad pradėčiau mokytis gyti. Tam, kad mano jausmai netaptų pikčiausiu mano priešu. Tam, kad jie neskandintų manęs kaip inkaras, vis grimztantis gilyn. Ir kai pagalvoju, taip buvo visuomet – rašymo apie save niekuomet nelaikiau menu. Todėl niekada apie save ir nerašiau. Man atrodė, kad tikras menas yra sukurti kažką iš nieko – nesusimasčiau, jog tas sukurtas kažkas galiu būti ir aš. Kaip ir daugelis (tikriausiai), taip ir aš anksčiau maniau, jog rašymas apie save yra savanaudiškumo, egocentriškumo forma. Kam tai gali būti įdomu? Tikriausiai tik tau. Kas tame gali matyti meno formą? Ir vėl gi – galbūt tik dėmesio norintis tavo ego. Buvau tuo įsitikinusi nuo pat vaikystės, todėl rašymą nuo pat jaunų dienų siejau tik su išgalvotomis istorijomis, psichologinėmis temomis arba receptais. Tačiau… Niekuomet jo nesiejau su savimi.

Nežinau, kas manyje pasikeitė, jog peržengiau šią supratimo ribą. Hm. Meluoju. Žinau. Yra toks posakis – „tam, kad tavo gyvenimas pasikeistų, turi pasikeisti tu, arba kažkas naujo turi ateiti į tavo gyvenimą“. Du „arba“. Man nutiko antrasis „arba“ – aš per ilgai nesikeičiau, todėl likimas mano kelyje nusprendė padaryti netikėtų posūkių. Turėjau pakeisti kryptį tam, kad joje pradėčiau kurti naują save. Tikiu, jog gyvenimas norėjo išmokyti kažkieno pabaigoje pamatyti naują pradžią.

Ir visgi, žiūrėti į savo jausmus ir juos matyti yra sudėtinga. Tikriausiai dėl to mes daug dažniau žiūrime į išorę nei kapstomės viduje, vaikomės trumpalaikio džiaugsmo, o ne kuriame ilgalaikę pilnatvę. Kartais slepiamės bežiūrėdami filmus ar beklausydami kitų istorijų, vildamiesi, jog tai užpildys mūsų vienatvę. Hm. Mes tokie paiki paiki vaikai, tiesa?

O aš mokausi žiūrėti į savo vidų. Anksčiau naiviai tikėjau, kad tą jau turėčiau mokėti, mat psichologinės temos man niekada nebuvo svetimos… Tikriausiai daugiau klysti ir nesugebėjau. Kuomet pradėjau rašyti apie tai, kas nutiko prieš pusę metų (praėjo tiek laiko!), tik tada supratau, kad mano vidus yra neišsakyta jausmų ir istorijų kunkuliuojanti versmė. Visą savo trumpą gyvenimą mylėjusi rašymą, tik dabar iš tiesų supratau rašymo jėgą. Bent jau rašančiam.

„Kokia tai jėga?“ – paklausiu savęs.
„Ramybės“,- atsakymas perskrodžia mintis.

Iš tiesų, nors tiek kartų gyvenime esu rašiusi, tik šiame gyvenimo etape rašydama atrandu ramybę. Atsakymas į kylantį klausimą „kodėl tik dabar“ yra paprastas – nes rašau apie save. Nes kylančias mintis, abejones, atgyjančius prisiminimus paverčiu juodomis raidėmis, nutupiančiomis ant balto popieriaus lapo. Tai, kas anksčiau man atrodė taip savimeiliška, dabar yra geriausias ir tikriausiai mano vaistas. Saugi užuovėja. Atradimo šaltinis. Ramybės vieta. Nors ir kaip nejauku yra žiūrėti į neužsitraukusias jausmų žaizdas, tik šiame procese pradedu matyti tikrą save. Galbūt, kaip ir toje parašytoje mintyje, aš auginu menišką savo pusę?

Jei taip, tuomet norėčiau kad visi būtume menininkai – rodydami savo nematomas žaizdas gydytume save. Galbūt tuomet nesijaustume vieniši? Galbūt tuomet nereiktų knapsoti prieš televizoriaus ekraną, perdėtai rūpintis išorės smulkmenomis tam, kad užpildytume jaučiamą vienatvę? Galbūt tada… Taptume daugiau žmonėmis? Nebijančiais kitų, o svarbiausia – savęs, atvirais ir priimančiais savo išsiardžiusias jausmų detales.

Galbūt tuomet daugiau suprastume save… Kitus… Mus.

Su meile,
Paulina

Reklama

Vienas komentaras “Sugrįžus namo. 4 dalis

  1. Oho, labai artima. Tik aš niekada taip giliai savyje nesikapsčiau. Na, kad rašymas man yra psichoterapija seniai supratau, bet kažkaip tu dar giliau pasikapstei. Įdomu. Įdomu. Ai, ir aš rašymu su menu niekada nesiejau, man tai, kaip tu, sakai, rašymas savanaudiškais tikslais 🙂

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s