Sugrįžus namo. 5 dalis

Šiandien, pabaigusi darbą, ėjau pasivaikščioti gatvėmis, kuriose mano žingsnių nebuvo jau seniai. Jaučiausi keistai. Net labai. Rodos, buvau stebėtoja iš šalies, kuri matė, kas vyko čia ir dabar, tačiau tuo pačiu regėjo ir tai, kas vyko prieš kurį laiką. Buvau ir nebuvau šioje akimirkoje.

Prisiminiau, kaip į saldainių parduotuvę ėjau pirkti keturių buteliukų mineralinio vandens. Pardavėjos į mane pažiūrėjo perkreiptu žvilgsniu – kas į garsaus vardo saldainių parduotuvę ateina pirkti tik vandens? Pasakysiu atvirai – tas, kas neturi laiko eiti į tolimesnę parduotuvę ir nesirūpina, jog atėjo į „garsaus vardo“ parduotuvę.

Nors ir vaikštant pūtė vėsus vėjas, prisiminimuose jutau, kaip mano susitaršiusius plaukus glosto ta pati saulė, kuri prieš metus tirpdė pilkšvą sniegą. Tai buvo viena iš pirmųjų saulėtų pavasario dienų, kuomet pavasarį galėjai matyti ne vien tirpstančiame sniege, skaidriame danguje, bet ir užuosti pasiklydusį ore. Viskas kvepėjo nauja gyvybe, vis bandančia būti pastebėta, pajausta. Manęs netrikdė net ir tai, jog besižavėdama mėlynu dangumi įlipau į didžiulę balą, dėl kurios mano batai peršlapo. Galėjau susierzinti, tai būtų buvę logiška, tačiau aš tik pagalvojau, jog tai paskutinės tirpstančio sniego balos. Pykti ir susigadinti nuotaikos neverta. Ateis laikas, kuomet šių balų ir sniego pasiilgsiu.

Bevaikščiodama prisiminiau ir tai, kiek daug šiose gatvėse svarsčiau, galvojau, planavau. Atrodo, jog būčiau net bakstelėjusi pirštu į vietas, kuriose kalbėdama telefonu dalinausi dienos įspūdžiais, kur klausiau patarimo, kur bijojau, kur svarsčiau, kur negalėjau patikėti, jog viskas iš tiesų susiklosto savaime. Taip, kaip turi būti. Be didelio paties žmogaus įsikišimo. Prisiminiau ir kavinukę, kurioje su drauge bevalgydamos sūrio pyragą diskutavome, jog gyvenimas keliauja nesuprantamais būdais ir keliais. Analizavome studijų metus ir tai, kaip netikėtai susipažinome. Tuomet, norėdama mane padrąsinti, ji neleido man nerimauti prieš darbo pokalbį.

Vaikščiojau leisdama sau prisiminti šias detales, kurios laikui bėgant uždulkėtų smegenų kertelėse. Man tai savotiškas pagerbimas to, kas gyvenime jau yra nutikę – tai tarsi sugrįžimas atgal į praeitį. Skirtumas vienas – dabar supranti ir žinai daugiau. Esi protingesnis nei vakar, tačiau ne toks sumanus, koks būsi rytoj ar po metų. Tikriausiai dėl to į šias vietas norėsiu sugrįžti ir praėjus daugiau laiko. Numanau, kad ir tuomet bevaikščiodama jausiuosi lygiai taip pat kaip ir dabar – šiek tiek pasimetusi, tarsi sustojusi laike.

Ar taip darau aš viena? Nemanau. Norėčiau žinoti, jog į seniai lankytas vietas sugrįžta ir kiti. Net į tas vietas, kurios sukelia ne vien gerus prisiminimus. Norėčiau žinoti, jog tai ne praeities vaikymasis, o tik viena iš daugelio dėkingumo formų. Manau, jog atsirastų ir tų, kurie pasakytų, kad tai ne dėkingumo, o dėmesio stokos forma. Net gi suprasčiau, kodėl taip būtų manoma, tačiau iš karto papildyčiau – jei tai dėmesio stoka, tuomet šio dėmesio prašo „jaunesnis tu“.

Galbūt kiti nežino, tačiau tai yra viena iš meditacijos formų – pokalbis su jaunesniu savimi. Pirmą kartą tokią meditaciją pabandžiau prieš miegą, kuomet man į ausis ramiai šnekėjo įrašytas meditacijos mokytojos balsas. Ši meditacija per daug paprasta, tikriausiai dėl to ir sudėtinga – miško viduryje (įsivaizduojant), iš milžiniško šviesos kamuolio išnyrančiam jaunesniam sau reikia pasakyti tai, ką nori. Tai, ką jauti, jog turi pasakyti. Kaip ir minėjau, rodos, tai paprasta, tačiau kažkodėl žodžiai užsikerta vos tuomet, kada bandai juos pasakyti. Pradedi daugiau galvoti, ką nori pasakyti, negu iš tiesų sakai. Galiausiai tai gaunasi ne meditacija, o svarstymas, ką sakyti, o ką ne. Taigi ir sugrįžimas į seniau lankytas vietas, kuriose buvai jaunesnis tu, gali būti meditacijos forma – pokalbis su pačiu savimi. Praeities ir ateities susitikimas. Buvimas dvejose vietose vienu metu. Susijungimas. O tuomet… Tapimas vienu.

Šioje vietoje buvau nupiešusi skliaustelius – ženklą, jog turiu kažką įterpti, kažką pasakyti, tačiau… Pamiršau ką. Ir taip būna visuomet! Rodos, prisimenu visiškai bereikšmius dalykus, o tai, ką turėčiau prisiminti, užmirštu. Iš kitos pusės… O kas, jei dalykai, kuriuos turėtume pamiršti, ir yra tai, ką iš tiesų turėtume prisiminti? O kas, jei jie apie mus pasako daug daugiau nei mes įsivaizduojame? Ir taip bereikšmiai dalykai tampa pačiais svarbiausiais, daugiausiai formuojančiais mūsų savybes. Tai kaip ir šiandienos pasivaikščiojimas – nors ir mintyse iškilo nedidelės praeities nuotrupos, tačiau tik dėl jų suprantu, kokios jos dabartiniai man buvo reikalingos.

Įdomu… Ką man patartų prisiminti jaunesnė Paulina? Ką ji norėtų, jog prisiminčiau?

O ką prisimeni Tu?

 

Su meile,
Paulina

Reklama

Vienas komentaras “Sugrįžus namo. 5 dalis

  1. Prisimenu kaip grįžau į savo gimtąjį miestą. Išėjau pasivaikščioti. Stadionas. Kiek čia praleidau su draugais laiko. Futbolas, gaudynės, pavojingos karstynės (pagaliau nugriovė, nors šiaip keista, bet niekas nesusižalojo per tą laiką), darželis į kurį lįsdavome paslapčia, vakariniai bėgiojimai stadione, mokykla, draugai, šypsenos, laimingas gyvenimas, durnas bandymas važinėtis slidėmis per kūno kultūros pamoką, kai visos slidės sulūžusios. Miestelis, gatvės. Pirmosios meilės namai. Draugo namas.
    Seniai buvau grįžęs į tokią meditaciją (įdomiai pavadinai). Priminei, reiktų sugrįžti. Gera meditacija.

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s