Sugrįžus namo. 7 dalis

Dar nesudeginau 1000 išlankstytų popierinių gervių. Planavau tą padaryti praeitą vasarą, praėjus vestuvių datai, kaip ritualą atsisveikinant su senu gyvenimo etapu, tačiau to nepadariau.
Nežinau, kodėl.
Meluoju pati sau. Žinau.
Nekilo ranka.
Popieriuje vis dar jutau gyvybę: prieš beveik 8-erius metus padarytos staigmenos virpulį, pažado skonį, mačiau rožinę planų spalvą, apčiuopiau senus svajonių kontūrus. Išlankstytame popieriuje praeitą vasarą akys regėjo tai, ką aštuonerius metus planavo ir kūrė širdis.
Kaip galėjau tapti viso to budeliu?
Kaip plazdančias gerves galėjau paversti nykiais pelenais, galiausiai susiliejančiais su pačia žeme? Taip staiga. Taip greitai. Per greitai (bent jau tuomet taip atrodė).
Nebuvau tam pasiruošusi.

Nežinau, ar norėdama sudeginti kažkada padarytą dovaną, turėjusią būti vestuvių akcentu, turėčiau jaustis kalta, nemandagi, nedėkinga ar nemokanti situacijoje įžvelgti gerosios pusės. Atsakysiu pati sau – ne. Turiu visas teises turėti šį norą, ir šis noras turi visas teises atsirasti mano viduje. Tam, kad mokėtumei įžvelgti gerą pusę, nebūtina prie savęs kaip kokios bausmės laikyti viso to, kas primena įskaudinusį įvykį. Tam, kad būtum dėkingas, nebūtina save baksnoti daiktais iš praeities, vis parodančiais, kur buvai ir kur esi dabar. Tam, kad tokioje situacijoje išliktum mandagus, nebūtina pasielgti taip, kaip galbūt pasielgtų koks nors sentimentalus romantinės istorijos veikėjas. Esi tikras žmogus, o čia tikras Gyvenimas, kuriame teisingais sprendimais tampa tie, kurie bent dalį kasdienybės svorio nuima nuo Tavo pečių.

Ar būsiu pasiruošusi tą padaryti šią vasarą? Nežinau. Ar tą padarysiu tuomet, kada būsiu pasiruošusi? Ne. Tą padarysiu tuomet, kada lauke nelis lietus, kuomet vakaro dangus taps raudonas, o ore dar skraidys blėstančios dienos šiluma. Tą padarysiu pagalvojusi, jog tai puikus vakaras atsisveikinti su dalimi praeitis, kuri vis vien visuomet išliks mano. Ir visai nesvarbu, ar būsiu tam pasiruošusi… Kažkodėl manau, kad tam net nėra įmanoma pasiruošti.

Įdomu, kokias „popierines gerves“ laiko kiti? Kokių prisiminimų ir daiktų nenori, negali paleisti, atsisveikinti? Įdomu, ar jie tokius daiktus nustumia į tolimiausius stalčių kampus? Dar įdomiau, kada nusprendžia su jais atsisveikinti? Ar atsisveikina? Jei nuspręs atsisveikinti, tuomet šių žmonių lauksiu mintimis – linktelėsiu Tau nelinkėdama sėkmės, nes suprantu, jog sėkmė nepalengvins atsisveikinimo. Ir tuomet… Tuomet akis pakelsiu į tą raudoną vakaro dangų, kurio spalvose galbūt mes visi atrasime naują viltį. Naują pradžią.


Su meile,
Paulina

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s