Rekomenduojama

Kaip kartais laimė tampa baisiausiu jausmu

Velniškai seniai nerašiau – paskutinį kartą ilgą tekstą popieriaus lape išliejau balandžio 3 dieną. Rodos, jog prieš amžius. Taip seniai, kad viena mano kūrybinė dalis net bijo, jog spėjau ir pamiršti, kaip dėlioti žodžius. Nors, iš tiesų… Buvau skaičiusi vieno autoriaus mintis, jog rašymas yra kaip raumuo, kuris apleistas iš lėto nyksta.
Pasižiūrėsime, kaip gyvena mano kūrybinis raumuo.

„Paulina, kas naujo nutiko?“

Dažnai to savęs paklausiu, o tuomet visą patirtį bandau išreikšti žodžiais ir suprantu, jog nežinau nuo ko pradėti. Lygiai taip pat būna, kai to paklausia kiti. Tuomet aš tik gūžteliu pečiais ir atsakau, jog viskas „po senovei“, nes taip lengviau ir greičiau. Nes nežinau, ką sakyti ir ko ne. Nežinau, ką pasilikti tik sau, o kokia istorija pasidalinti ir su kitais. Nes bijau, jog to klausiama tik iš gryno žmogiško smalsumo, kuris kartais būna pasislėpęs po netikra draugiškumo kauke. Juk visi tą suprantame, tiesa? Matyt, tai yra savotiškas apsaugos mechanizmas – nepasakoti apie savo laimę, pokyčius, naujus etapus tam, kad jie taip greitai nesibaigtų, o jei pasibaigs, kad niekas apie tai ir nežinotų. Kad jie liktų tik tau vienam. Taip pat, kad tavo nauji etapai ir atrasti džiaugsmai niekam kitam nesukeltų kvailo pavydo – o tai vėl parodo, jog per daug galvoji apie kitus.

Tai mano bėda. Pripažįstu.

Prieš kurį laiką klausiau interviu, kuriame dvi pašnekovės dalinosi mintimis apie baimę, jog laimė greitai pasibaigs. Pamenu, tuomet, įsikišusi ausinukus ir beieškodama plaukų segtukų, vaikščiojau Eurokos parduotuvėje – matyt, tik per išgirstą šią temą segtukus radau  iš trečio rato, apsukto aplink eiles. Vaikščiojau ir klausiausi, kaip dvi moterys diskutavo, ar mes visi pagalvojame, „o kas bus, kai ši laimė pasibaigs“? Ar pagauname save akimirkose, kuomet jaučiamės tokie laimingi, tačiau tuomet mus apninka suvokimo, jog viskas laikina, debesis? Ar tada mes nusprendžiame, jog reikia ne taip stipriai džiaugtis, kad džiaugsmui pasibaigus nereiktų liūdėti? Puikiai žinau, jog tuomet parduotuvėje stabtelėjau, nes į mane vos neatsitrenkė kita moteris – supratau, jog taip darau aš. Tiksliau tariant, pradėjau taip daryti – mažiau džiaugtis tam, kad vėliau nereiktų liūdėti. Kodėl taip nutiko? Atsakymo ilgai ieškoti nereikia – manau net ir Jums, jei tekstus skaitote nuo pat pradžių, aišku, kodėl manyje atsirado ši savybė… Ne, ir tai nereiškia, jog esu liūdnesnė, sakyčiau net gi priešingai – esu tiek pat linksma, kiek ir anksčiau (ar net daugiau), tačiau dabar, nutikus geram įvykiui mano gyvenime, prieš tai pagalvoju, jog taip greitai šio džiaugsmo neprisileisčiau.

Tai taip kvaila. Nemeluosiu.

Stovėjau parduotuvėje ir toliau klausiausi pokalbio, kol galiausiai išgirdau vieno vyro istoriją, kuri iš dalies ir yra priežastis, kodėl nutariau prabudinti savo rašymo įgūdžius. Jis pasakojo, kad niekada per daug nesidžiaugdavo tuo, kas nutikdavo jo gyvenime, nes bijodavo tą prarasti. Taigi pasirinko variantą – per daug neplanuoti ir nekrykštauti dėl dabarties, o jei ateitis susiklostys taip, kaip jis nori, verčiau palaikyti tai malonia gyvenimo staigmena. Vieną vakarą jis važiavo su žmona ir pakliuvo į autoavariją, žmona mirė iškart. Pirmas dalykas, kurį jis pagalvojo supratęs, jog prarado gyvenimo meilę, buvo – „turėjau stipriau laikytis įsikibęs į laimingas akimirkas, džiaugtis jomis, nes ruošimasis „blogiausiam“, vis vien neapsaugojo nuo dabarties skausmo.“

Keista suprasti, jog pats baisiausias jausmas, kurį gali patirti žmogus, gali būti ir laimė – apie tai galvojau išėjusi iš parduotuvės, o sugrįžusi namo klausiausi dar kelis kartus. Dar keisčiau yra pripažinti tą sau – bijau laimės ir joje ieškau kad ir mažiausių spragų, kad vėliau, įkišus į jas koją, ne taip skaudėtų. Nenorėdama būti pažeidžiama, pati to nesuprasdama atsisakau patirti, išgyventi laimę visu jos grožiu – tuo pačiu metu bijau, ir esu laiminga. Vienoje akimirkoje būnu ne tik pagrindine veikėja, bet ir stebėtoja iš šalies, dėliojanti variantus, kas gali nutikti vėliau. Pasidalinu į dvi dalis, ir dabar suprantu, jog retai kada būnu „pilna“.  Štai, kas manyje nutiko naujo – atsirado aiškus apsaugos mechanizmas, kuris verčiau kiša man koją, nei apsaugo. Galiu tik savęs paklausti, kas iš to, jei ir toliau vengsiu būti pažeidžiama? Juk pažeidžiama jau buvau, kai pradėjau rašyti šiuos įrašus – ir tai mane ne vien išgydė, bet ir sukūrė ryšį su kitais. Pačiai sau parodė, kokia aš esu. Kas iš to, jei tik viena ranka bandysiu apglėbti laimę? Ar tai mane padarys dabar laimingesne? Juk visiškos, absoliučios laimės akimirkų gyvenime turėjau daug, ir jose nei karto nebuvau pusiau atvira, pusiau ištiesusi rankas. Visas tas akimirkas pasitikau ištiestomis rankomis ir atvira širdimi. Būtent dėl to dabar neturiu galvoti „galėjau tvirčiau laikytis įsikibus į tuos laimės momentus“.

Taigi ir rašau – dabar apie šią naują savybę ir keistą laimės mokėjimą tapti baime, o vėliau – apie laimės akimirkas. Prisiminus jas pasitiksiu ištiestomis rankomis. Pati sau sakau – nebijosiu rašyti apie tai, kas mane džiugina ir daro laimingą. Nebijosiu to pasakyti garsiai. Kodėl? Nes dėl to laimė niekur nedings. Nes taip auginsiu dėkingumo jausmą, o tuo pačiu ir pačią laimę. Nes taip sukursiu naują ryšį su savimi ir su kitais. Nes taip suprasiu, kaip toli nuėjau. Hm.. Dabar galvoje atsirado mintis – kaip keista, bet niekuomet nemaniau, jog rašyti apie geras patirtis bus sunkiau nei apie sunkius išgyvenimus. Gyveni ir mokaisi, tiesa?

Spėju, jog tai naujas greitai ateinančio gruodžio tikslas – rašyti apie tai, kas per šiuos nerašymo mėnesius nutiko gero, netikėto, gražaus. Atsigręžti atgal ir pabandyti pajausti visus jausmus iš naujo – juos išrašyti lape, taip leidžiant gyvuoti. Norėdama atbudinti šiuos jausmus jau dabar, pasakysiu tiek – per šiuos mėnesius keliavau, nuo 4 km aukščio skridau parasparniu, su kitais bandžiau atkurti Baltijos kelią, pirmą kartą skridau viena lėktuvu, fotografavau, netikėtai įsileidau naujus jausmus…

Užteko tik tiek įvardinti, o mano veide jau apsigyveno šypsena. Apie kurią patirtį rašysiu kitą kartą? Bus matyt. Kaip ir visuomet – leisiu mintims lietis.

 

Su meile,
Paulina

Vienas komentaras “Kaip kartais laimė tampa baisiausiu jausmu

  1. Oho, lyg apie mane rašytum 🙂 Pirma apie tai ar aš nepamiršau kaip gražiai rašyti – aha, mano paskutiniai įrašai apie Ispanija man ne taip patinka kaip kai kurie senesni įrašai, nėra polėkio, gracijos, intrigos, humoro, įdomumo. Pradeda nykti rašymo įgūdis ilgėliau nerašant.
    O antra įdomiau – kodėl aš tiek ilgai nieko nerašau, nors kaip ir pas tave įvykių gyvenime pilna. Hmz, gal ir man vėl pradėti rašyti 🙂

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s