Prisiminus Graikiją

Gęstanti dienos šviesa.
Languose prabylantys žiburiai.
Ore sklandanti automobilių melodija.

Stebiu už lango kvėpuojančią vakaro gyvybę, ir iš baltojo, didžiausio puodelio, kurį turiu, užrašu keep calm and sparkle on, geriu kavą, pagardintą medumi. Neskubu. Savyje auginu mintį ar visą istoriją, kuria noriu pasidalinti. Pirma noriu ją pajausti – visu savo kūnu, visa savo esybe, ir tik tuomet rašyti, mat, ilgą laiką to nedariau.

Ilgą laiką nebuvau su savimi. Tik savimi.

Esu seniai pastebėjusi, jog man yra lengviau bendrauti raštu nei žodžiu. Kiekvieną kartą, kai tai tarytum per naują suprantu, savęs paklausiu to paties klausimo – „Kodėl?“ – ir kiekvieną kartą bandau surasti logišką atsakymą… Kurio nerandu. Paklausus šio klausimo savyje pamatau tik atvaizdą to, kas nutiko senai, dar darželio ir mokyklos laikais. Rašymas buvo mano saugus prieglobstis  nuo to, kas vykdavo už uždarų darželio ar mokyklos sienų. Jei viskas buvo taip seniai, kodėl šie prisiminimai tebėra tokie ryškūs ir įgavę formą, tarsi juos galėčiau paliesti ranka?

Matyt, viskas yra susiję – praeitis su dabartimi, jaunesnė Paulina su vyresniąja. Viskas turi bendrą jungtį ir nieko nėra atskiro. Nors ir kaip norėtum atskirti tai, kas įvyko „tada“, nuo to, kas vyksta „dabar“. Viskas yra viena.

Pajutusi šią neįprastą jungtį, kuri skatina atsigręžti į save ir į kitus, nutariau parašyti tam paslaptingam graikui, kurį sutikau per medaus mėnesį su mama. Tam pačiam, apie kurį Jūs, jei skaitėte mano ankstesnius įrašus, retkarčiais vis pasidomėdavote.

„Paskutinė žinutė rašyta pavasarį“ pamaniau, kuomet pradėjau skaityti tai, apie ką bendravome anksčiau. Apie Graikiją, maistą, tą nuostabų padažą tzatziki, namus, patirtis, viltis. Dar kartą žvilgsniu bandžiau pajausti nuotraukose įamžintą vasaros karštį, pirštais liečiau smėlį, norėjau neleisti purslams nuvalyti ant kranto užrašytos pavardės „Sabonis“ (kurią Jis užrašė, nes puikiai žinojo). Akimis glosčiau, rodos, iš nuotraukos murkiančią jo pilkšvai baltą katę, vardu Liepa.

Sulaukęs mano žinutės, Jis pasisveikino lygiai taip pat kaip ir anksčiau – su dideliu entuziazmu, į mane kreipdamasis sutrumpinta mano pavardės versija. Taip, kaip niekas kitas. Nors ir bendravome neilgai, jis papasakojo apie savo ateities planus, apie šią vasarą žiemos miegu miegosiančią Korfu salą, prisiminė, kur aš anuomet dirbau ir pasidomėjo, kodėl iš ten išėjau. Jis spėjo nuraminti, jog yra sveikas ir tuo pačiu norėjo paprašyti, jog visų pirma saugočiau save. Abu supratome, jog gyvendami skirtinguose pasaulio kampuose, turėdami bendrus prisiminimus, judame į priekį – nemiegame praeityje ir esame atviri ateičiai.

Kuomet baigėme pokalbį, prisiminiau jo tuomet pajūryje, sėdint ant gulto, ištartus žodžius – „visada sakyk tai, ką jauti“. Kas galėjo pamanyti, jog jie taip giliai įsirėš į mano vidų, kas galėjo pamanyti, jog šie žodžiai iš lėto bandys tapti mano gyvenimo būdu. Ir visgi Jis net nežino, kiek tas vienos valandos pokalbis sėdint pajūryje suteikė man stiprybės, nežino, jog tą pokalbį ilgai prisiminsiu. Už tai Jam nespėjau padėkoti žodžiu, nors labai dažnai dėkoju mintyse.

„Vienas pokalbis gali Tave pakeisti.“
Tiesa.

Su meile,
Paulina

Vienas komentaras “Prisiminus Graikiją

  1. Įdomu. Kaip vienas pokalbis gali daug pakeisti.
    O aš ir raštu mieliau bendrauju, nors kodėl ir nežinau. O aš pasiilgstu Kretos, labai gera buvo ten. Čia į Graikijos temą. Nors kretiečiai sako, kad jie ne graikai, nors šiaip kaip ir graikai 🙂

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s