Apie Gyvenimo Spalvas
Žinojau į kokį klausimą dar turiu atsakyti. Žinojau, jog Korfu salos negaliu palikti jo neatradusi. Ir visai nesistebiu, jog atsakymo nesuradau iki pat šios akimirkos - kuomet mano skruostus liečia paskutiniai (bent jau kol kas) Korfu saulės spinduliai, o savyje girdžiu tą raminantį jūros balsą. Kitaip ir neturėtų būti. O jei būtų... Nustebčiau. Kodėl? Nes…
Paskutinį rytą Korfu norėjau tik vieno vienintelio dalyko - ilgai žiūrėti į jūrą ir klausytis jos garsų. Taip ilgai, jog net ir būdama labai toli nuo Korfu, vis dar mintyse matyčiau jūros spalvas, girdėčiau žmonių klegesį, nesuprantamos kalbos skambesį, atpažinčiau žodį Kalimera (labas rytas) ir Kalinihta (labanktis, jei taip šis žodis rašosi). Tą saulėtą šeštadienio…
Gėdingai tikėjausi, jog nenustos lyti. Gėdingai svarsčiau, jei lietus nenustos, turėsiu logišką priežastį nenueiti į paskirtą susitikimą. Nežinau, kodėl mano galvoje tokia priežastis atrodė logiška - juk restoranas buvo uždengtas stogu. Matyt, kitokio pasiteisinimo neturėjau. Matyt, man buvo sunku pripažinti, jog labiausiai bijojau ne lietaus, o noro susitikti. Nemeluosiu sakydama, jog pirmą kartą mano gyvenime…
-Ei, labas! - lipdama laiptais iš pajūrio išgirdau tą patį balsą. Ramų ir tuo pačiu džiaugsmingą. Tą, kuris jau buvo tapęs pažįstamu. Nedrąsiai atsisukau. Priėjęs prie laiptų stovėjo tas pats restorano šefas, iš kurio prieš kelias dienas nugvelbiau pitos duoną. - Nemačiau tavęs dvi dienas, kur buvai? "Jis pastebėjo, jog manęs nebuvo. Kaip keista" -…
Langinės buvo uždarytos, todėl pro jas į kambarius nepateko saulės šviesa. Keista. Juk net nebuvo karšta. Apsidairiau. Nuo judraus miesto šurmulio mus skyrė keliolika kilometrų, siauri ir vingiuoti keliai, nuolydis nuo kalno ir baltai nudažyti laiptai. Taip pat vienas citrinmedis, kuris, rodos, savo šakomis stengėsi uždengti viso vienuolyno stogą. "Čia gyvena septynios vienuolės. Viena jauna…
Pusryčiai septintą ryto tam, kad spėtume į rytinį autobusą, vykstantį į Korfu sostinę, Kerkyra, už maždaug 15 km nuo mūsų viešbučio, atrodė ir jautėsi kaip egzamino laukimas. Dangus žino, psichologinis nusiteikimas kelionei nežinomu viešuoju transportu iš manęs pareikalavo daugiau energijos ir jėgų nei pati kelionė. Nemėgstu viešojo transporto (apart traukinių), todėl galbūt penkis kartus paklausiau…
Su Meile 