Mergina, kuri rašė

Sveiki,

Sudvejojau, kuri šiandien diena. Prireikė laiko, jog prisiminčiau, kad šiandien yra viena iš paskutiniųjų rugsėjo dienų. Nežinau kodėl, tačiau pasirodė, jog laikas bėga kur kas greičiau nei iš tiesų.

Rugsėjo 30-tą sutinku ne Lietuvoje, ne savo namuose, o ten, kur vasara toli gražu dar nėra pasibaigusi. Tarp vos ne permatomo Jonijos jūros vandens, muzikos garsų ir gyvybe prisisotinusios žalumos – Korfu saloje. Prieš kelis mėnesius šią dieną įsivaizdavau visai kitaip – maniau, jog čia būsiu paskendusi ne savo mintyse, o mylimojo žodžiuose ir prisilietimuose. Juk taip ir turėtų atrodyti medaus mėnesis, tiesa? Hm. Galbūt. Tačiau medaus mėnesiai gali būti ir kitokie – tokie, kuriuos praleidi tik ironiškai prisimindamas, jog tai turėjo būti medaus mėnesis. Tokie, kurių visgi neatsisakai ir iškelta galva pasirenki praleisti su artimiausiu sau žmogumi – Mama.

Kaip ir rašiau, pasilikau čia su Mama, taip pat nematyta gamta, naujais žmonėmis bei tuščiu sąsiuviniu. Prisižadėjau sau daugiau rašyti – ne kompiuterio pagalba, o į sąsiuvinį ir ranka. Taip, kaip darė visi rašytojai, kuriais žaviuosi. Ne, ir tai nereiškia, jog noriu būti rašytoja – tai reiškia, jog rašymas ranka man atrodo didesnis menas, didesnė pagarba pačiam žodžiui, pačiai kūrybai. Tuo pačiu tai kur kas didesnė terapija – tarp ranka rašomo teksto gali kur kas greičiau nusikelti į kitą pasaulį, kuris egzistuoja vien tavo viduje.

Galbūt ir dabar atrodau kaip rašytoja. Sėdžiu ant mėlynu rankšluosčiu nukloto gulto, akis nuo sąsiuvinio vis pakeldama į akmenuotą jūros krantą, mėlyną vandenį, o tuomet vėl panirdama į savus žodžius, norinčius nugulti lape. Tikriausiai taip mane čia ir prisimins – kaip merginą, kuri rašė.

Apart rašymo bendrąja prasme, prisižadėjau sau konkrečiau – daugiau rašyti tema, kuri, rodos, turėtų likti tik man. Giliai paslėpta. Nerodoma. Su laiku vis daugiau užmirštama. Tema, kuri gali pražudyti tiek psichologiškai, morališkai, ar net… Fiziškai. Tačiau tuomet pati savęs paklausiau – kas aš per žmogus, jei negaliu pasidalinti sava patirtimi? Kodėl to turėčiau bijoti? Kodėl turėčiau vengti savo praeities, kad ir kokia ji būtų? Kodėl turėčiau tylėti, kuomet galiu kalbėti ir taip galbūt padėti tokio paties likimo žmonėms kaip ir aš?

Kokia tai tema? Skyrybos. Kokio tipo skyrybos? Kuomet esi paliekamas prieš pat vestuves. Kuomet sužinai, jog nebuvai vertinamas, kuomet supranti, jog ilgą laiką gyvenai mele. Tokia patirtimi galiu pasidalinti – tokią temą ir situaciją noriu paversti savo pačios stiprybe.

Ir visgi, jei prieš metus laiko būčiau sužinojusi ateitį, save būčiau įsivaizdavusią visiškai kitaip. Kaip? Būsiu atvira – palūžusią ir nieko nenorinčią. Tikrai ne rašančią šį tekstą, ir ne keliaujančią po Korfu, o verčiau būnančią tame pačiame mieste. Nors.. Negaliu pasakyti, kaip būčiau save įsivaizdavusi. Tikriausiai niekaip. Kodėl? Prasitarsiu – sunkiausias dalykas po skyrybų yra supratimas, kas esi ir koks esi, kai lieki vienas… 

Taigi iš buvusių “mūsų“ likau aš, viena, Korfu saloje. Esu mergina, kuri rašo ir tuo džiaugiuosi.
Džiaugiuosi savimi, o tai yra retas dalykas (per retas), kurį sakome sau.
O šis įrašas… Yra pirmasis iš daugelio, kuriuose rašysiu savas mintis. Kaip dienoraštyje. Sau ir Jums.
Mat nuoširdumo reikia visiems ❤

Su meile,
Paulina