Medaus mėnesis su mama. 5 dalis

Pusryčiai septintą ryto tam, kad spėtume į rytinį autobusą, vykstantį į Korfu sostinę, Kerkyra, už maždaug 15 km nuo mūsų viešbučio, atrodė ir jautėsi kaip egzamino laukimas. Dangus žino, psichologinis nusiteikimas kelionei nežinomu viešuoju transportu iš manęs pareikalavo daugiau energijos ir jėgų nei pati kelionė. Nemėgstu viešojo transporto (apart traukinių), todėl galbūt penkis kartus paklausiau skirtingų žmonių, kur rasti stotelę į sostinę, kur išlipti ir kur vėl atgal įlipti. Sužinojau. Tačiau. Nesužinojau esminių dalykų:

  1. Autobusai stoja toje pačioje kelio pusėje – nesvarbu, į kurią pusę (link sostinės ar nuo jos) jie turi važiuoti;
  2. Autobuse niekas nesako stotelių pavadinimų.

Ėjome vingiuotu kalnų keliu, kuriuo nuoširdžiai nesupranti, kaip, nekliudydami pėsčiųjų, sugeba prasilenkti du lekiantys automobiliai. Jaučiausi kaip ne savoje vietoje – akys visur ieškojo šaligatvio, tačiau tokio niekur nematė. Atrodė, kad fiziškai galėjau pajausti, kaip nuo vaikystės išmokytos gyvenimo “tiesos“ manyje grūmėsi – juk eiti ne šaligatviu nėra galima. Tuo labiau, jei tai yra judrus kelias. Taip besigrumiant tiesoms, priekyje mūsų iš kiemo išniro galbūt apie 16 metų mergina, ir pasuko eiti ta pačia kryptimi kaip ir mes. Nusiraminau, nors ir greitai ją pamečiau iš savo žvilgsnio spektro – ėjome teisinga kryptimi ir teisingu būdu, nepažeisdamos vietinių įstatymų.
“Čia tiesiog visi taip vaikšto – ne šaligatviais“ – galvojau. Kas vienur yra laikoma suprantama “tiesa“, kitur – tik papildomas ir galbūt net nereikalingas dalykas. Galbūt mes per daug sau prisigalvojame taisyklių?

Autobuso stotelę suradome. Toje kelio pusėje, kurioje, logiškai mąstant, stotelė ir turėjo būti. Problema buvo viena – toje stotelėje buvo nupieštas ne mūsų autobuso (mėlynojo) ženklas. Karaliavo kito, žaliojo autobuso, tema. Dairėmės, dairėmės – aplinkinių, apart angliškai nekalbančių vokiečių, nebuvo, tad ir šeštą kartą paklausti dėl autobuso stotelės nebuvo kieno.

Kiek tolėliau nuo mūsų, galbūt už 500 m., kitoje kelio pusėje stovėjo autobusas. Jis nebuvo visiškai mėlynas kaip tikėjausi, be to – stovėjo tuščias. Atrodė, kad kostiumu pasipuošęs vairuotojas verčiau ilsėjosi nei laukė, kol kas nors įlips į autobusą. Mane apniko dvejonės, galbūt tai buvo ta stotelė, kurios mums ir reikėjo?

– Tai mūsų autobusas,- konstatavau pažiūrėdama į laikrodį. Iki jo išvažiavimo liko penkios minutės.
– Bet jis kitoje kelio pusėje,-  logiškai atsakė mama.
– Žinau, bet daugiau autobusų čia nematau.
– O kas, jeigu nueisim ir atvažiuos mūsiškis?
Atsigręžiau atgal – iš logiškos pusės, iš kurios turėjo atvažiuoti autobusas, sklido tik tyla.
– Jei ir atvažiuos, palauks. O šitas,- parodžiau į stovėjusį autobusą,- mūsų jau prisilaukė.

Spartinti žingsnio nebuvo laiko, tad pradėjome bėgti. Dieve, vairuotojui turėjome pasirodyti tokios juokingos – dairėmės, dairėmės, stovėdamos prie neteisingos stotelės, kol galiausiai nutarėme atbėgti iki jo.

-To the capital (Į sostinę)? – paklausiau uždususi, kol kostiumuotas vairutojas dailiai sėdėjo savo sėdynėje.
– Yes yes (Taip, taip) – jis linktelėjo dar paklausdamas, ar turime bilietus. Neturėjome, tad pirkome vietoje. Keturi eurai už dvi – nedaug, pagalvojus, jog važiuosime penkiolika kilometrų.
Išsirinkus vietą prie lango, pastebėjau netoli sėdinčią ir tą pačią merginą, kurią sutikome eidamos pirmyn. Nusiraminau – nors ir nežinojau, kur ši mergina tiksliai išlips, pamaniau, jog tikrai esame tame autobuse, kuriame ir turime būti.

Autobusas pajudėjo iš vietos vos mums įsitaisius. Toliau viskas vyko tarsi per kokį seną italų filmą – autobusas apsisuko žmogaus kieme,  važiavome siaurais, vingiuotais kalnų keliais, autobusas vis pildėsi žmonėmis, kol galiausiai nebeliko nei vienos laisvos sėdynės, o keleiviai pradėjo spaustis vienas prie kito. Kažkas garsiai kalbėjo, kažkas į garsiai kalbančius žiūrėjo, kažkas žiūrėjo ir į mus – dvi užsienietes kalbančias “paukščių kalba“, susitiko ir netikėtai saloje susipažinę anglai. Tik nesuprasi, ar susitikimas buvo nuoširdžiai malonus, mat pirmas “Hello“ buvo ypač saldus, o atsisveikinimą ir dviejų anglų išlipimą palydėjo likusių dviejų atsidūsimas.

Žmonės kaip banga pakilo, kuomet autobusas sustojo paskutinėje stotelėje – sostinės centre, kur visa siaura gatvė buvo užsikimšusi automobiliais. Išlipus iš autobuso, pamačiau, kaip jis, pavažiavęs vos kelis metrus, vėl sustojo – įlipo nauja banga žmonių, o aš įsitikinau, kodėl autobusai neapsisuka ir nestoja kitoje kelio pusėje. Tam tiesiog nėra vietos.

Buvo 10 ryto, o gatvėse buvo tiek žmonių, jog galėjai pasakyti, kad buvo pietų metas. Vaikai, skubantys į mokyklą, suaugę, lekiantys į darbus, keliautojai bandantys surasti ieškomas vietas – visi buvome vieno judančio, krutančio, kvėpuojančio, pulsuojančio paveikslo dalis. Nemeluosiu, man buvo beprotiškai keista vos išlipus iš autobuso suprasti, jog pirmą kartą gyvenime viena tokiame pulsuojančiame paveiksle bandysiu surasti savo vietą. Visuomet būdavome dviese – aš ir jis. Visuomet jam sakydavau, kad mano galvoje navigacija yra sugedusi, o jei bandydavau ja pasinaudoti, visuomet kur nors nuklysdavau. Tad galiausiai nustojau naudotis sava nematoma navigacija, leisdama jam rodyti kelią. Apart… Šios akimirkos, kuomet gatvėje stovėjau viena, tik su telefonu rankose, žiūrėdama į žemėlapyje žaliais taškeliais pažymėtą kelią ir matydama šalia stovinčią mamą. Jaučiausi atsakinga už mus abi.

Lenkėme praeivius, sekdamos mažus taškelius žemėlapyje, kol galiausiai man nusibodo. Nusibodo naudotis senu keliavimo būdu, nusibodo bijoti pasiklysti, nusibodo netikėti, jog be navigacijos nesurasiu to, ką noriu surasti. Nusibodo nepasitikėti.

-Velniop,- išjungiau navigaciją,- einam ten, kur mato akys. Apžiūrim tai, kas domina, jei tikrai ko nors nerasime, pasiklausime praeivių arba įsijungsime tą pačią navigaciją.

Taip ir padarėme. Išjungus telefoną, ėjome ne ten, kur rodė žali taškeliai, bet ten, kur vedė akys. Pasiekėme alėją, kuri man priminė Kauno Laisvės alėją, ėjome siauromis gatvelėmis, alsuojančiomis Italijos aromatais, stiliu bei spalvomis, sukom į kairę, tai į dešinę, suprasdamos, jog visos gatvės sukosi ratu.

47376532_401449293930409_6239667181265616896_n47203979_1321499874656703_256425353050849280_n47185809_394375911300566_7812462682979696640_n47208184_957807104389589_2259506037281259520_n47364934_1504062259724137_5843608794994573312_n47422734_971961589658692_4178244541754638336_n47394787_2263004840597778_2475177751330422784_n47371617_1963567650431193_7937669483693342720_n47294973_328651141054053_228126530797043712_n

Galiausiai sustojome atsigaivinti šalta arbata bei vaisiniu kokteiliu. Neskubėjome, nes gatves svilino karštis, o sėdėjimas šešėlyje atrodė kaip niekad malonus. Priekyje mūsų sėdėjo pora – vyras ir moteris. Vyras kurį laiką skaitė laikraštį, kol moteris gurkšnojo  kavą ir dairėsi aplinkui.Tikrai, nors ir niekuomet nebuvau Italijoje, bet būtent tą akimirką būčiau apibūdinusi tikrai “itališka“. Du neskubantys žmonės, besimėgaujantys lėta ir greitai praeinančia akimirka, kol nuo saulės juos apsaugo arkos šešėlis…

47205695_904668169736345_2799488434043879424_n47213072_1181247212044832_8988225648300392448_n

Iki šiol nežinau, kokia tai pilis. Koks tai muziejus. Nepasidomėjau, pripažįstu, tačiau taip pat savęs ir negraužiu. Tam, kad įvertintum kažkieno grožį ir svarbą, nereikia to “kažkieno“ iš visų pusių ištyrinėti. Tereikia pamatyti ir… Matyti.

47358324_1166122473551656_1583598882061811712_n

Šalia buvo jūra, o šis kadras kainavo pora nepatenkintų turistų, kurie laukė eilėje pasidaryti nuotrauką. Ir kodėl aplinkos įamžinimas man yra svarbesnis nei savęs  įamžinimas toje akimirkoje? Tikriausiai taip pasireiškia meilė pasilikti bent dalį akimirkos. Meilė fotografijai. Noras sustabdyti akimirką – tokią, kokia ji buvo. Tada ir tuomet. Tokią, kokią ją mačiau.

47449536_504820823353957_7832226249870147584_n

Ypač norisi sustabdyti akimirkas, kuomet matai ir jauti, kaip brangus žmogus susilieja su aplinka, o aplinka su juo. Kaip šie du gyvenimai pradeda kvėpuoti vienu ritmu. Tuomet norisi pasilikti nuošalėje ir stebėti. Bent jau man. Norisi įrašyti vaizdą, jog ateityje bet kada jį galėtum atsisukti atgal ir pajausti tai, ką jautei. Tada ir tuomet.
Taip buvo su šia akimirka. Pirma stebėjau, kaip mama ėjo šiuo šviesos ir šešėliu išpieštu takeliu, o tuomet paprašiau sustoti ir atsisukti.

47382862_2024687967611530_4332223921089675264_n

O tuomet mama su manimi padarė tą patį. Tik kitoje vietoje.
Mamyt, šią nuotrauką įkeliu Tau. Žinau, kad nori. Tariant Tavo žodžiais – “Ateik, o kas nufotografuos tave?“

47379798_725145154534959_5188648328421703680_n

Kelią atgal suradome lengvai. Netgi pavyko surasti ir seniausią ledainę sostinėje – dėl to tikriausiai džiaugiuosi labiausiai. Ir visgi, mano navigacija nėra tokia bloga kaip visuomet maniau. Visgi galiu viską surasti ir pati… Tereikia daugiau savimi tikėti. Tai yra – savimi reikia tikėti daugiausiai.

Tačiau apie tai kitą kartą, Paulina. Tavo mintys šokinėja gan greitai ir dideliais šuoliais, tad sutramdyk jas dabar ir verčiau pagalvok apie tai, ką dar norėsi pasakyti. Kokius savęs pažinimo atradimus pavyks dar atrasti čia, Korfu saloje?

 

Su meile,
Paulina 

Vienas komentaras “Medaus mėnesis su mama. 5 dalis

  1. Šaunuolė, pasitikinti savimi. Aš tai ir pasitikiu, kai šalia GPS 🙂 O nuotraukos labai jautrios. Fainos. Mes Paryžiuje laukėm stotelėje naktį gal valandą, kiek ko bandžiau klausti, tai arba angliškai nemoka, arba nevietiniai ir irgi nieko nežino. Nes ekranas rodydavo po kiek minučių atvažiuos autobusas ir jau kai atrodė, kad atvažiuos, laikas pasikeisdavo ir žodžiu, užkniso, nuvarėm ieškoti Metro.

    Paspaudė "Patinka": 1 person

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s